74-erių Algimantas Pamarnackas iš Smilgių miestelio kasdien rūpinasi šešiais lenktyniniais žirgais ir neslepia – be jų gyvenimas būtų tuščias. Daugkartinis Sartų lenktynių prizininkas ant arklio sėdi nuo penkerių metų, o atsisveikinti su žirgynu neketina, nors romantikos, jo žodžiais, tvarte nedaug.

Istoriškai Velykų stalas buvo socialinio statuso veidrodis: nepasiturintys valgė ragaišį su grietine, turtingesni kepdavo bobas – kuo aukštesnė, tuo daugiau garbės kepėjai. Ant ponų stalo atsirasdavo ir kumpis ruginėje tešloje, keptas paršelis ar kiaulės galva su margučiu dantyse. Profesorius Laužikas primena ir pamirštus patiekalus: mozūrėlius – plokščius pyragus su šokolado ar uogienės viršumi, o seniausias žinomas Velykų pyrago receptas – mielinė tešla su varške – siekia dar Jogailos laikus. Profesoriaus žinia aiški: tradiciją žudo ne kaita, o bandymas ją standartizuoti. Koks teisingas Velykų stalas, tegul sprendžia kiekvienas pats.

Vida Mickuvienė savo dienotvarkę pripildo iki kraštų: ji yra Marijampolės Trečiojo amžiaus universiteto Kultūros fakulteto dekanė, Palaimintojo Jurgio Matulaičio ir Kristijono Donelaičio draugijų vadovė, šokėja, skaitovė ir renginių organizatorė. Vadovauti, sako Vida, niekada netroškusi, bet kai niekas kitas nesiima, tenka vairuoti pačiai. „Mamyte, pabūk su savimi“, – kartą paprašė dukra, bet Vida atkirto: kai įsisuki į karuselę, sustoti neįmanoma.

Ved. Algimanta Žukauskienė.