Istoriškai Velykų stalas buvo socialinio statuso veidrodis: nepasiturintys valgė ragaišį su grietine, turtingesni kepdavo bobas – kuo aukštesnė, tuo daugiau garbės kepėjai. Ant ponų stalo atsirasdavo ir kumpis ruginėje tešloje, keptas paršelis ar kiaulės galva su margučiu dantyse. Profesorius Laužikas primena ir pamirštus patiekalus: mozūrėlius – plokščius pyragus su šokolado ar uogienės viršumi, o seniausias žinomas Velykų pyrago receptas – mielinė tešla su varške – siekia dar Jogailos laikus. Profesoriaus žinia aiški: tradiciją žudo ne kaita, o bandymas ją standartizuoti. Koks teisingas Velykų stalas, tegul sprendžia kiekvienas pats.