Dabar jau drąsiai pasitinkanti veriančius praeivių žvilgsnius, Roberta Orlauskaitė metą iki skaudaus įvykio prisimena kaip nerūpestingą. Jaunai merginai norėjosi pažinti pasaulį, po jį keliaujant. Tad būdama 22 metų, kartu su bičiulėmis, išsiruošė į saulės glostomą Rodo salą. Vieną dieną, norėdama kuo greičiau iš vakarėlio grįžti į viešbutį, mergina sutiko būti pavėžėta jauno motociklininko. Vieno neapgalvoto manevro metu, lenkiant mašiną, jų motociklas atsitrenkė į priešinga kryptimi važiavusią transporto priemonę. Įvyko avarija, motociklą vairavęs jaunuolis atsipirko keliais nubrozdinimais. Robertos kairė koja buvo… nutraukta.

Galimybe gyventi pilnavertį gyvenimą Roberta patikėjo tik praėjus dviem metams po skaudaus įvykio. Jos laukė sudėtingi fizinių ir dvasinių skausmų gijimo etapai. Robertai teko iš naujo mokytis vaikščioti. Nusprendusi įvaldyti prie kojos tvirtinamą protezą, pasiryžo jo nebeslėpti nuo aplinkinių, t.y. nemaskuoti. Mergina už įkvepiantį poelgį pelnė daugelio žmonių, išgyvenusių analogiškas traumas, padėkas. Tai ją paskatino apie savo patirtį kalbėti vis drąsiau ir dalintis turimomis žiniomis socialiniuose tinkluose. Šiandien Roberta džiaugiasi gyvenimu, jo teikiamomis dovanomis ir, nepaisydama skaudžios patirties, teigia, kad praeities įvykiai padėjo jai tapti tokia, kokia yra dabar.