Kauno miesto pakraštyje, Marvelėje, vyksta jojimo treniruotės. Jojimo žirgai, žemaitukai ir poniai iš gardų, savo poilsio vietų, keliauja į balnojimo patalpą, čia jie praleis maždaug pusvalandį. „Prie žirgo visada einame iš priekio, negalima eiti iš galo, nes nepažįstant žirgo jis gali netyčia, jausdamas grėsmę įspirti“, – pasakoja žirginio sporto trenerė Inga Vilbikaitytė.

Jojant dirba vidiniai raumenys, lavėja pusiausvyra ir koordinacija. „Kai žirgas juda, kartu juda ir visas kūnas, reikia išlaikyti pusiausvyrą, išsilaikyti ant žirgo, todėl turi laikyti lygsvarą ir koordinaciją“, – pasakoja jojimo trenerė. „Žirgas nenorom tave balansuoja, jis išjudina klubus, dubens kaulus, dirba vidiniai raumenys, kuriuos sporto salėje sunkiau ištreniruosite“, – kalba I. Vilbikaitytė, pradėjusi dirbti ir su negalią turinčiais žmonėmis.

„Iš pradžių tai buvo pomėgis, pradėjau jodinėti nuo 16 metų, tada dar nebuvo tokia stipri mano liga, aš galėdavau daugiau padaryti, nei dabar, bet galiu pasakyti, kad be jojimo man būtų blogiau. Be sporto mano liga progresuotų, man sutrikusi koordinacija ir judėjimas“, – apie savo patirtis lankant žirgų terapija pasakoja Gabrielė, kuriai diagnozuota genetinė ataksija. Gabrielė baigė politikos mokslus Vytauto Didžiojo universitete ir turi palinkėjimą politikams: „Tiems, kas valdžioje, palinkėčiau labai atkreipti dėmesį ir į žmones su negalia, pasižiūrėti užsienio pavyzdžių, nes Vakaruose viskas daug labiau pritaikyta neįgaliesiems.“