Ruošiamės turizmo sezonui. Po reprezentacinę Kauno senamiesčio – Vilniaus gatvę – pasidairykime su dviejų kartų architektais – Vyčiu Obolevičiumi ir Audriu Karaliumi. Bet pradėkime nuo rutinos – ko gero kai kam ir gyvenimo palydovo. Kauno senamiestyje gali rasti rutinai paminklą.

„Tai kas šiandieną įvyko Vilniaus gatvėje, to niekada nebūtų atsitikę, jeigu Kaune nedominuotų baisi rutina. Miestas yra abejingas, aklas ir nesupranta kas vyksta. Žinoma, jis dabar bunda, bet kai realūs procesai vyko, žmonės gyveno kažkokioje sapno būsenoje, atrodo, kad jų tai neliečia“, – pasakoja architektas Audrys Karalius.

„Didžioji miestiečių dalis kažkokioj rutinos pelkėje tūno kaip krokodilai, tik šnervės išlindusios, kad galėtų palaikyti gyvybines funkcijas“, – ironizuoja architektas. Nepagarba ir abejingumas savam miestui pastebimas kasdien, nuo konteinerių iki šiukšlių maišų. „Mano manymu, siaubingas netaktas prie ąžuolo, kuris vienas iš nedaugelio senamiesty išlikusių, statyti šiukšlių konteinerius. Aišku, šiandien nedaug kas pasikeitė, nes šiukšlių maišai vis tiek kraunami po ąžuolu“, – architektas A. Karalius.

„Gražiausias dalykas senamiestyje – šulinių dangčiai, tas tautinis ornamentas yra labai stipru, tai ne greitai senstantis dalykas, kuris mano galva, yra labai vertingas ir būtent senamiestyje turi būt“, – sakė A. Karalius. „Galbūt Kauno valdžia jau pasižymėjo kaip asfaltuotojų kadencija, nes asfaltas labai lengvai ir greitai klojasi, bet kai reikia pradėti dirbti su akmenimis, o akmenys – rankų darbo, tai atsiranda problemų“, – kalba architektas Vytis Obolevičius.

„Kažkas aiškina, kad žmonėms dabar yra patogiau vaikščioti senamiestyje, ypač moterims su aukštakulniais, bet ar senamiestis yra skirtas tik moterims su aukštakulniais? Galim išasfaltuoti visas gatves ir Rotušės aikštę pritaikyti pvz. parasparnių nusileidimui, bet tada trukdys bažnyčių bokštai. Tai bažnyčių bokštus gal šiek tiek apipjaustykim, kad sraigtasparniams leistis būtų patogiau“, – šypsosi architektas. „Tokio grindinio, koks buvo, mes niekada nebeatstatysim, – tai prarasta istorinė tapatybė ir tai liūdina“, – sako V. Obolevičius.

„Senamiesčiai – ta miesto dalis, kuri istoriškai daug amžių stovi ir žmogus čia jaučiasi gerai, nejaučiu nerimo dėl rytojaus. Senamiestis ypatingas tuo, kad jis yra senovinis, istorinis, turintis dvasią. Ir jeigu mes senamiestį išlyginam, išasfaltuojame, kažkokiu būdu jį perdirbame, tai ir to jausmo nebelieka “, – mąsto architektas.