„Mano dukrai yra 23 metai, ji yra visiškai nesavarankiškas suaugęs žmogus. Kol ji buvo maža, šeimai reikėjo pagalbos – man, tėčiui, broliams. Kai ji suaugo, akivaizdu, kad nebe man turėtų būti teikiama pagalba, bet jai, nes pagal teisės aktus ji yra pilnateisė Lietuvos pilietė.“,– pasakoja Lietuvos negalios organizacijų forumo administracijos direktorė H. Varnienė.

„Pagalbos gyventi namai – nesvarbu, kokia žmogui negalia, tačiau jiems atskirai gyventi nuo tėvų – natūralu. Nebenormalu, kai vaikui 23 metai, kaip mano atveju, bet yra mamų, kurių dukroms – 40 metų, o jų mamos vis dar yra įkinkytos į vergovę. Kad ir kaip gražiai skambėtų mama ir dukra, bet be pagalbos tai yra vergovė“,– sako H. Varnienė.

„Visi žino, kad kūdikio be priežiūros negalima palikti, tas pats ir čia. Protinių galimybių tokie žmonės neturi, tai reiškia, kad nesvarbu, ar jis sveria 40 kg, ar 140 g, ar 4 g kaip naujagimis, bet priežiūra jam reikalinga nuolatinė“,– sako H. Varnienė.

O Lietuvoje viskas priklauso nuo tėvų aktyvumo ir gebėjimo išsireikalauti paslaugas. Ar tai būtų dienos globos centras, ar ateinantis slaugytojas į namus. Vien Kaune – pustrečio tūkstančio žmonių su psichikos ir proto negalia, ir jų šeimoms reikia pagalbos.