Mūsų mamos puikiai galėjo atskirti kartūną nuo drobės ar flanelės. Šie audinių tipai dar prieš 30 metų buvo audžiami Alytaus medvilnės perdirbimo kombinate. Ten dirbo vienas iš dešimties alytiškių. Regis, visas miestas gyveno vienu ritmu. Parodos kuratorė alytiškė Gintarė Markevičienė-Žaltė surinko darbuotojų istorijas – nuo kartūno naktinių marškinių iki nuotraukų, užfiksavusių tai, kas liko po didžiulio gaisro.

„Kartasi, atrodo, nedaug trūko, ir Alytus turėtų atsinaujinusį fabriką su naujausiomis technologijomis ir galėtume spausdinti pasaulinio lygio audinius. Taip, tai tikrai galėjo būt“,– svarstė parodos „Kartūno kodas“ kuratorė G. Markevičienė-Žaltė.

„Žmonės buvo sukaupę neįtikėtinai skausmingas patirtis – iškentėjo planinę ekonomiką, okupacinį fabriką ir sugebėjo išlikti patriotais. Antras smūgis buvo, kai atgavom nepriklausomybę ir visi fabrikai griuvo“,– sako parodos „Kartūno kodas“ koordinatorė, pirmoji sumaniusi surinkti fabrikų darbuotojų istorijas, menininkė Auksė Petrulienė.