Medžių genėjimo metas

Esame Kauno rajone, Dygrių kaime, netoli Akademijos miestelio, arboristo Leonardo Mekionio sodyboje. Čia kažkada buvo Leonardo žmonos Giedrės senelių sodyba, ūkiniai pastatai, didžiulis sodas, užėjus sovietams – viskas sunaikinta. Leonardas Mekionis medžių gėnėjimo mokėsi Lavijoje, dirbo Londono parkuose. Šiandien Leonardas genėjimo meno moko visus norinčius.

„Pagrindinis dalykas yra toks, kad medžio šakos, kurios yra aukštai, turėtų būti trumpesnės, o tos kurios eina žemyn, turėtų ilgėti, kaip piramidė. Tuomet visos šakos gaus šviesos“,– genėjimo paslapčių moko arboristas.

Apžiūrėkime įdomiausius sodo medžius ir naujus namus ne tik paukščiams, bet ir šikšnosparniams, voverėms, vabalams ir ežiams. O kur panaudoti nereikalingus batus ar vamzdžio gabalą?

Gydytojos Bangos palikimas

Jūsų laikas 450: prisimenant garsią gydytoją, ginekologę Bangą Kulikauskaitę. Jos dukra Jūra Jūronienė taip pat pasirinko ginekologės profesiją.

„Man atrodo, tikrai labai daug moterų žino, kas tai yra grubus gydytojo elgesys. O gimdymas – labai jautrus etapas, todėl moterys ieško to gydytojo, kuris jų neįskaudintų, jautriai priimtų. Atsimenu, buvo moterų, kurios sakydavo, kad ši gydytoja gal per švelni, bet po gimdymo patvirtindavo, kad būtent tokios ir reikėjo“, – apie savo mamą gydytoją akušerę Bangą Kulikauskaitę pasakoja jos dukra, taip pat gydytoja akušerė rezidentė Jūra Jūronienė.

„Mane mama gimdė vonioje, namuose, ir Jurgos Švedienės rankos mane „pagavo“. Visada didžiuodavausi, kad gimiau namuose, nors kiti ir keistai pasižiūrėdavo“,– pasakoja J. Jūronienė.

„Dabar jau per paskaitas kalbama apie tai, kad labai svarbu gimdančios moters psichologinė būsena, anksčiau nebūdavo į tai tiek dėmesio kreipiama“,– pasakoja gydytoja.

Arbata su poetu

Yra Kaune vieta, garsėjanti laiptais ir nacionaline valiuta – litu. Taigi, šiandien prie Kauko laiptų susitinkame su poetu ir vertėju Viktoru Rudžiansku, kurio naujoji, jau 14-oji, poezijos knyga „Arbata papėdėje“ apdovanota Vieno lito literatūrine premija.

„Žmogus gelbėjasi visais būdais, ne tik ginklais – ir viltim, ir mintim, ir autoironija, o aš šiuo metu gelbėjuosi susitaikymu su tuo, kas dabar vyksta, nes, matyt, tai neišvengiama“,– sako poetas Viktoras Rudžianskas.

„Poezija negali nešti pelno, nes maži tiražai ir mažai skaitytojų. Ir ne dėl to, kad tai antrarūšis žanras. Tai sudėtingesnis žanras, nes skaitytojas turi sugebėti „apsigyventi” eilėraštyje, suvokti, kas praleista, kas nutylėta, metaforos reikšmę“, – pasakoja V. Rudžianskas.