Padiktuotos natos. Esame VDU Muzikos akademijoje. Paskutinė pamoka prieš valstybinį fortepijono specialybės egzaminą. Skamba kompozitorės Zitos Bružaitės „Bangos”. Tradiciškai, kūrinio paruošimui, pianistas skaito ir įsimena užrašytas natas. O ką daryti, kai skaityti negali, nes nematai? Silvijai Beatričei pagelbėjo KTU garso režisūros studijos vadovas Vytautas Kederys, parengęs audio tekstą nereginčiam muzikantui.

„Aš galiu to įrašo klausytis, kaip kokios literatūrinės audio knygos ir groti tai, įraše skaitoma“, – pasakoja VDU Muzikos akademijos absolventė Silvija Beatričė Petkevičiūtė, pasirinkdama kuo sudėtingesnius muzikinius kūrinius.

„Labai prieštaraudavau, sakydavau, kam tau groti tokius sudėtingus kūrinius, kur yra didžiuliai šuoliai, yra tikimybė nepataikyti, bet ji prieštaravo ir dabar groja tokio kalibro kūrinius, kuriuos atlieka geriausi pasaulio pianistai“,– pasakoja VDU Muzikos akademijos dėstytoja Agnė Petraitytė.

Koncertas, dedikuotas dukrai. „Koncertas bus ir Onkologinėje ligoninėje, nes dabar vėžys – populiari liga, o ten yra viena puikiausių gydymo įstaigų – LSMU klinikinės ligoninės filialas, kur dirba nuostabūs žmonės, nuostabi aplinka ir mano dukra Indrė ten išgyveno savo paskutines gyvenimo minutes. Tiesiog norėjau padėkoti, o kaip tik tuo metu bus ir slaugytojų diena“, – pasakoja festivalio „Kaunas Jazz“ įkūrėjas ir meno vadovas J.Jučas.

„Šiais metais didysis festivalio koncertas įvyks gruodžio mėnesį Kaune, Žalgirio arenoje. Publika norėjo išvysti dar kartą Gregory Porter, kuris ne kartą lankėsi Lietuvoje ir yra didžiulis festivalio draugas“,– pasakoja J. Jučas.

Mamos suknelė. Mūsų mamos puikiai galėjo atskirti kartūną nuo drobės ar flanelės. Šie audinių tipai dar prieš 30 metų buvo audžiami Alytaus medvilnės perdirbimo kombinate. Ten dirbo vienas iš dešimties alytiškių. Regis, visas miestas gyveno vienu ritmu. Parodos kuratorė alytiškė Gintarė Markevičienė-Žaltė surinko darbuotojų istorijas – nuo kartūno naktinių marškinių iki nuotraukų, užfiksavusių tai, kas liko po didžiulio gaisro.

„Kartasi, atrodo, nedaug trūko, ir Alytus turėtų atsinaujinusį fabriką su naujausiomis technologijomis ir galėtume spausdinti pasaulinio lygio audinius. Taip, tai tikrai galėjo būt“,– svarstė parodos „Kartūno kodas“ kuratorė G. Markevičienė-Žaltė.

„Žmonės buvo sukaupę neįtikėtinai skausmingas patirtis – iškentėjo planinę ekonomiką, okupacinį fabriką ir sugebėjo išlikti patriotais. Antras smūgis buvo, kai atgavom nepriklausomybę ir visi fabrikai griuvo“,– sako parodos „Kartūno kodas“ koordinatorė, pirmoji sumaniusi surinkti fabrikų darbuotojų istorijas, menininkė Auksė Petrulienė.