Žvelgiant fiziologiškai, šleikštulys yra evoliuciškai susiformavęs jausmas saugantis mus pačius nuo objektų, kurie gali būti nuodingi ar net pavojingi gyvybei, tačiau pasibjaurėti galima ne tik kvapu ar skoniu, bet ir nepriimtina kito asmens išvaizda, ar net idėjomis.

Neuropsichologai yra įrodę, kad bjaurintis moraliniais ir socialiniais procesais, stebimas tų pačių veido raumenų aktyvumas, kaip ir matant ar jaučiant nepriimtiną maistą bei kvapą. Tačiau, kuo skiriasi šleikštulys nukreiptas į šiuos nepanašius objektus? Kokie reiškiniai visuomenėje anksčiau nekėlę pasibjaurėjimo, šiuo metu tapę nepriimtini? Su kokiais sunkumais susidurtume, jei neturėtume šleikštulio jausmo?

Pokalbis ir minties eksperimentas su filosofu Tomu Šinkūnu.

Ved. Ignas Klėjus