73-ejų Juozas Šeimys visą gyvenimą domisi runomis – senovės raštu, kurio simboliai randami ant įvairių kietųjų paviršių – uolų, akmenų, medžio, metalo.

„Aš kaip pakerėtas tuo raštu. Vedi, vedi, aiškiniesi, aiškiniesi. Nė nepajunti, kaip ateina trys valandos. Man sako baigti šitą dalyką, nes išprotėt gali“, – sako runologas, rašantis jau trečią knygą apie runas.

Juozas prisipažįsta, kad runoms skiria daugiau laiko nei savo žmonai. „Jau ji susitaikiusi su tuo, kad aš įlindęs į tai. Kai jaunesnis buvau, žinoma, nueidavome ir į kinus. Bet jau mano visas laisvalaikis… Jeigu aš kur atitrūkau, aš runose“, – juokiasi pašnekovas.

Rinkti runas Juozui padeda daugybė žmonių – užsienio lietuviai, kurie nufotografuoja ir atsiunčia runas iš viso pasaulio, taip pat jo gimtųjų Daukšių miestelio gyventojai, kurie akmenis su runomis atneša pas Juozą į namus, o šis jiems atsilygina. „Jeigu prašo, tai ir „bonką“ duodu. Bet būna, kad ir pinigais. Būna, kad ir medum, nes aš bitininkas. Būna, kitas ir paaukoja. Visokių žmonių yra“, – pasakoja runologas.

Juozas sako, kad runos, kaip ir bet koks kitas raštas, padeda suprasti, kaip senovėje žmonės gyveno, kokios buvo jų tradicijos, kasdieniai rūpesčiai. Bet čia pat prisipažįsta, kad jam skaudu, jog nesulaukia mokslininkų pripažinimo – šie jį dažnai vadina keistuoliu, o jo atradimus – nesąmonėmis. „Taip, labai skaudu šitas dalykas, kad žmonės net nesuvokia, nesupranta, bet gal reikia daugiau aiškinti“, – guodžiasi runologas Juozas Šeimys, gyvenantis tarp Marijampolės ir savo gimtųjų Daukšių.

„Nepaprasti žmonės“ – laida apie žmones, be kurių Lietuva būtų kitokia. Čia kalba mažai žinomi, dažnai antrame plane liekantys žmonės, kurių istorijas būtina išgirsti, nes jiems rūpi. Rūpi ne tik jų kiemas, bet ir kas yra šalia jo – kaimynai, nepažįstamieji arba tiesiog tie, kuriems sunkiau gyventi.

Ved. Edvardas Kubilius.