Prahoje gali rasti visą Europos architektūros istoriją. Tai miestas, vadintas Rytų Paryžiumi, su iš „tikrojo“ Paryžiaus atėjusiu kubizmu. Po I pasaulinio karo susikūrė ne tik Lietuvos valstybė, bet ir Čekoslovakija. Nacistinė okupacija nutraukė jaunos demokratinės valstybės gyvenimą, o atvykę sovietai ilgiems metams įkalino jos kultūrą socializmo „rėmuose“. Prahoje Jonas Basanavičius parengė pirmąjį „Aušros“ numerį, čia mokėsi ir istorikas Adolfas Šapoka, studijavo ir keli tarpukario Lietuvos architektai modernistai – Vladas Švipas, Steponas Stulginskis bei Vsevolodas Kopylovas, pastatęs Telšiuose kubistinę cerkvę.

Važiuojame prie Prahos modernizmo akcento – Čekijos globėjo šv. Vaclovo bažnyčios – to laikmečio Čekijos simbolio, panašiai kaip ir Prisikėlimo bažnyčia Kaune. Bažnyčios architektas – modernistas, Prahos Dailės akademijos profesorius Josefas Gočaras. Turėsite unikalią galimybę pamatyti erdves, kurios eiliniam turistui ko gero būtų sunkiai pasiekiamos. Kokie Čekijos ir Lietuvos archigrimų įspūdžiai? Ar bažnyčia – tai mašina melstis?

Kartu su tarptautine architektūros istorikų komanda – prof. Vladimiru Šlapeta ir doc. Vaidu Petruliu leiskimės ieškoti nuotykių architektūroje. Keli architektūriniai sustojimai lydimi susižavėjimo šūksniais. „ O, kaip gražu..., įspūdinga architektūra neleidžia ramiai pro ją pravažiuoti...“, – stebisi V. Petrulis.

Atvykstame prie Juodosios Madonos namo – tai pasaulinio lygio Prahos kubizmo pavyzdys – dar vienas architekto J. Gočaro pastatas. Autentiška laiptinė primenanti E. Munch paveikslą „Šauksmas“. Antrame aukšte įrengta kavinė. Kavinės interjero autorius – tas pats J. Gočaras. Šios kavinės interjeras yra vienintelis kubistinis interjeras pasaulyje. Kauniečiai, tarpukariu Laisvės alėjoje taip pat turėjo ne vieną kultinę kavinę. Kas iš to liko šiandien? – restorano „Metropolio“ neliko nei iškabos, interjeras – anot žinovų – subjaurotas. Karaliauja kičas, o bohemos mėgiamos „Tulpės“ kavinės neliko nei plytelės grindinyje.

Keliaujame toliau. 1968-ieji – Prahos pavasaris. Praėjus daugiau nei 20 metų nuo sovietų okupacijos, šalyje buvo bandoma švelninti cenzūrą, leisti nefalsifikuotus rinkimus, žodžio laisvę bei politinę įvairovę – tai, kas Čekoslovakijos vadovo Aleksandro Dubčeko buvo pavadinta „socializmu su žmogiškuoju veidu“. Į šias reformas, Sovietų sąjunga reagavo Rusijai būdingu būdu: rugpjūčio 20-tos dienos naktį sovietų kariuomenė – SSSR, Vokietijos Demokratinės Respublikos, Lenkijos, Bulgarijos ir Vengrijos kariniai daliniai – užpuolė Čekoslovakiją.

1969-tųjų sausio 16 dieną, protestuodamas prieš sovietų kariuomenės invaziją į Čekoslovakiją, Prahos Vaclovo aikštėje, vietoje, kur 1918-tais metais buvo paskelbta Čekoslovakijos nepriklausomybė, susidegino Prahos Karolio universiteto filosofijos studentas, 20-metis Janas Palachas. „Neleiskite jiems iš manęs padaryti bepročio“, – atsisveikinimo laiške parašė J.Palachas. Žinome, kad būtent tai buvo bandoma padaryti su po trejų metų jo protestą Kaune pakartojusiu Romu Kalantu.

Su architektūros istoriku V. Petruliu keliaujame toliau. Čekoslovakijos Werkbundo parodos gyvenvietė – Baba gyvenamųjų namų kvartalas. Keliaujam pas čia gyvenantį Rudolfą Bržineką. Jis gyvena funkcionalistiniame arch. Marko Stamo name – statytojo garbei pavadintą „Palička“. Įdomu, ar iš tiesų šis namas funkcionalus?

„Ant namo stogo rinkdavosi vanduo, o kadangi stogo nuolydis nepakankamas, namas kasmet atsidurdavo po vandeniu. Bet pažiūrėkit, kaip atrodo šis namas, – tai skulptūra“, – džiaugėsi Babos kvartalo gyventojas R. Bržinekas. Taip pat pamatysime koks buvo pats pirmasis modernus sėdimasis baldas. „Baba yra tokia stebuklinga vieta, kad iš jos neįmanoma išsikraustyti“, – sako R. Bržinekas.