Viena didžiausią įspūdį paliekančių moterų, jos profesinis ir gyvenimiškos veiklos aprašymas kelią pagarbą ir susižavėjimą. Marija Aušrinė Pavilionienė – filologė, profesorė, žmogaus teisių aktyvistė, dažnai sakoma – feministė, rašytoja ir politikė. Jos inspiruoti pokyčiai Lietuvoje kaskart nepaprastai svarūs, o daugybė moterų jaučiasi įkvėptos veikti taip ir tą, ką stipriausiai nori. Ji gilinosi į lyčių lygybės ir žmogaus teisių problematiką stažuotėse Vašingtono, Viskonsino-Madisono ir Lundo universitetuose. Išsilavinimas – svoris ir turtas, kurį profesorė perduoda ir kitiems. Užauginusi du sūnus kovotoja už žmogaus teises neabejotinai ir jiems perdavė sąmoningos lygybės dvasią. Kaip augo jos šeima ir jos profesinis kelias? Ir kuo Marija Aušrinė gyvena šiandien – laidoje „Svečiuose pas Editą“.

„Aš išaugau šeimoje be tėvų“, – vienišą vaikystę prisiminė moteris. „Mano mama, tėvas ir patėvis buvo aktoriai. Tėvai buvo nuolat gastrolėse ir repeticijose, tai mane augino namų šeimininkės. Mano mama neturėjo kada rodyti tos motiniškos meilės. Apie tėvą prisimenu, kad jis duodavo labai skanių šokoladų ir ledų.“

Bajoriškų šaknų moteris, vaikystėje nepatyrusi artimos motiniškos meilės, tikina, kad ją, kaip asmenybę, suformavo knygos: „Mane sukūrė literatūra. Buvau palikta augti kaip vienišas vaikas. Bet mane supo graži aplinka.“

Buvo laikas, kai dar būdama maža kelerius metus Marija Aušrinė gyveno su tėvais teatro patalpose. „Po mokyklos – į teatrą. Ir išsižiojusi žiūrėdavau. Mačiau visus geriausius spektaklius ir nuostabius aktorius. Ir pati visą laiką svajojau tapti aktore. Tai buvo mano tikslas. Ir mano mama atsisakė man padėti.“ Marija Aušrinė teigia vėliau sužinojusi, kad į aktorystę neįstojo, nes jos mama paprašė komisijos pirmininko dukros nepriimti. „Norėjo mane apsaugoti nuo aktorės likimo. Aš buvau palikta sau. Gal ir gerai, nes aš tada buvau užgrūdinta, turėjau pati galvoti, ką daryti su savo gyvenimu.“

Įstojusi į universitetą studijuoti kalbų, jau po pirmo kurso ištekėjo. Mokydamasi trečiame kurse tapo mama: „Aš nėjau į jokias dekretines atostogas. Pasisiuvau plačią suknutę ir eidavau į visas paskaitas. Į vieną paskaitą nenuėjau ir per egzaminą išsitraukiau klausimą, kurio nežinojau. Man parašė trejetą ir dėl tos įtampos aš po dviejų dienų pagimdžiau Šarūną.“

„Žmogus gal jis buvo ir geras, bet labai choleriško charakterio. Pavydus labai. Ir aš buvau per daug jauna. Bėgau nuo mamos, nuo griežto auklėjimo ir nutariau ištekėti. Paskui pamačiau, kad nieko gero iš to nėra“, – apie nutrūkusią pirmąją santuoką pasakojo garsi moteris.

„Jis mane įsimylėjo. Nuo pat stojamųjų vis mane kalbindavo, akytėmis mirksėdavo. O aš buvau tokia kvaila...“ – apie pažintį su antruoju vyru Rolandu Pavilioniu, su kuriuo likimas po kelerių metų vis tiek suvedė ir dovanojo ypatingą ryšį, draugystę ir sąjungą, pasakojo profesorė. „Jis mane be galo suprato. Man buvo gera su tuo žmogumi kalbėtis, bendrauti, būti. Buvo labai jautrus, protingas, ironiškas.“

Ką santykiuose su jau išėjusiu į amžinybę sutuoktiniu labiausiai vertino, kas ją įkvėpė kovoti už moterų teises ir kaip ji pavertė savo vyrą feministu – laidoje „Svečiuose pas Editą“.

Ved. Edita Mildažytė.