Amžinas paauglys, provokuojantis aplinkinius ir bet kuria kaina siekiantis būti pastebėtas ar racionalus ir šmaikštus režisierius, puikiai išmanantis reklamos dėsnius ir tikslus. Ar galima Emilį Vėlyvį tapatinti su jo filmų herojais ir verta ieškoti panašumų, o gal tiesiog kartu su juo leistis į pašėlusius nuotykius fiktyviame kino pasaulyje? Tokius ir panašius klausimus sprendžia jo filmų kritikai bei gerbėjai. Ir gali būti, kad iš pažiūros niūrokos povyzos režisierius, būdamas pats maloniausias pašnekovas, tiesiog yra savo charakteringos išvaizdos ir išraiškingų antakių įkaitas, teigia laidos „Kur važiuojam?“ vedėja Nomeda Marčėnaitė.

Naujausias Emilio Vėlyvio filmas „Piktųjų karta“ šiuo metu sėkmingai keliauja po pasaulio festivalius, o pats kino režisierius pasirinkęs trumpą pasivažinėjimą su laidos vedėja Nomeda Marčėnaite po artimas Vilniaus vietas noriai leidosi į vaikystės prisiminimus ir apmastymus.

1979 metais Vilniuje inteligentų šeimoje gimęs, Emilis šypsosi prisimindamas auditorijos reakcijas į savo režisuotus filmus. Dažnai kinofilmų žiūrovams sunku patikėti, kad tokia įtaigia kino kalba kuriančio režisieriaus kilmė neturi nieko bendro su pavojingais miesto rajonais ar kriminaline praeitimi.

Užaugęs Senojoje Varėnoje, Emilis juokiasi, kad vaikystėje kaimu vadindavęs Vilnių. Miesto dalyje, vadinamoje Šanchajumi, Šnipiškėse gyvenusi jo močiutė, pas kurią dažnai lankydavosi mažasis Emilis. Su močiute pasak Nomedos pašnekovo, jį siejo įpatingas ryšys. Automobiliui smagiai riedant Šnipiškių žvyrkeliais Emilis pastebi, kad rajonas gerokai pasikeitęs nuo to laiko, kai jis ten lankęsis paskutinį kartą.

Mama, prancūzų kalbos mokytoja visus savo vaikus nuolati orientavo į menus. Kiekvienam jų buvo numatyta menininko ateitis. Kaip atsimena E. Vėlyvis, namie iki šiol stovinčiu brangiai nupirktu pianinu sesė turėdavusi groti vos ne per prievartą. Pats Emilis noriai lankė Varėnos moksleivių namuose įsikūrusį dailės būrelį ir svajojo tapti menininku. Svajonė išsipildė.

Baigęs Vilniaus dailės akademiją, tapytojo diplomą turįs Emilis Vėlyvis nesijaučia išdavęs profesiją. Išsilavinimas jam padeda matyti būsimą filmą ištisomis kadruotėmis, kurias pats režisierius dažnai piešia ant popieriaus lapo tiesiog filmavimo aikštelėje. Kinas, pasak E. Vėlyvio iš prigimties yra sintetinis menas, jungiantis savyje beveik visas kūrybos sritis. Tapymo pomėgis taip pat neapleistas, Nomedos pašnekovas prisipažįsta kartais sugrįžtąs prie pamėgto užsiėmimo ir jau įvykę keletas žinomo režisieriaus personalinių tapybos darbų parodų..

E. Vėlyvio vardas visuomenėje dažniausiai siejamas su skandalais, neprognozuojamomis viešųjų ryšių akcijomis ir juodojo humoro komedijomis. Tačiau vienareikšmiškai vertinamas režisieriaus talentas. Turinio kokybe bei pasakojimo drąsa išsiskiriantys filmai žiūrovų nepalieka abejingais ir sulaukia pripažinimo ne tik Lietuvoje. Laidos svečias prisipažįsta darąs tai, ką sugeba geriausiai, tai, kas teikia kūrybinį pasitenkinimą ir būdamas anapus kameros jis jaučiasi geriausiai. Kalbėti į kamerą ar stovėti priešais klausytojų auditoriją nesą taip malonu, nors pastaruoju metu daryti tai tenka dažniau.

Kokiu švelniai meiliu žodžiu Emilis Vėlyvis kreipiasi į savo antrąją pusę? Kokia didžiausia garsaus režisieriaus baimė ir be kokio maisto produkto negalėtų gyventi? Kokių sąsajų su Lukiškių kalėjimu galite surasti ne tik Vėlyvio kūryboje, bet ir gyvenime sužinosite pažiūrėję Nomedos Marčėnaitės vedamą laidą „Kur važiuojam?“.