Matydami gatve einančią Lauryną Filotovaitę, sunkiai pastebėtumėte, kad jai kažkas ne taip ar juo labiau, kad ji – neįgali. Merginos laikysena grakšti, žingsniai – drąsūs, o žvilgsnis ramus. „Šiais laikais nėra sunku nuslėpti, kad neturi kojos", – sako Lauryna. Tai, kad neturi kojos, jai nesutrukdė pasiekti daugybės moksliukų svajonės – prestižinio ir nuolat giriamo Kembridžo universiteto Jungtinėje Karalystėje. Ligoninės, operacijos ir kelionės ieškant pačių geriausių pasaulyje gydytojų – tokia buvo Laurynos vaikystė. Laurynai iki šiol liūdna, kad per pirmąsias keliones į užsienį, kurios tęsėsi gana ilgai, ji nematė beveik nieko, išskyrus ligonines. Nei Laurynos tėveliai, nei gydytojai ilgai neprarado vilties, kad mergaitė turės nors ir netobulas, bet vis dėlto abi kojas. Tačiau, nors buvo daug bandymų, galiausiai vis tiek reikėjo protezo.