Atsisakiusi pareigų ofise Jolanta dabar gamina vienus skaniausių ledų Norvegijoje: atsikėlusi verkdavau, kad reikia eiti į darbą

Lietuviai užsienyje užsiima pačiais netikėčiausiais dalykais. Štai, Jolanta Lukošiūnaitė, pati niekada pernelyg nemėgusi saldumynų, norvegus stebina savo ypatingais ledais. Lietuvės gaminamus ledus valgo geriausių vietos restoranų klientai, o į jos nedidelę ledainę užsukę praeiviai vis kartoja, kad šitie ledai patys gardžiausi Stavangeryje. Šiame fabrikėlyje gimsta įvairiausių skonių natūralūs ledai, kuriuos gaminti moteris išmoko Italijoje, ledų universitetui sumokėjusi net 12 tūkstančių eurų. Buvo verta. Lietuvės sukurti ledai tapo netgi vienu iš geriausių praėjusių metų maisto produktų visoje Norvegijoje.

Tačiau dar palyginti neseniai Jolanta verkė ne iš džiaugsmo, o iš liūdesio. Ji visada svajojo apie profesiją, kaip nors susijusią su maistu, deja, palaikymo jos siekti, visai nesulaukė, todėl pasuko kitais keliais ir ilgą laiką jautėsi nelaiminga, tarytum ne savo vietoje. Jos istorija patvirtina tiesą, kad, jei nori būti laimingas, susirask ne tik gerai apmokamą, bet ir mėgstamą darbą.

Vaikų globos namuose užaugusi Raminta dabar – garsiausia Rodo salos fotografė: norėjau įrodyti, kad galiu viską pasiekti pati

Jau dvidešimt metų Graikijoje gyvenanti Raminta Tubenytė šioje šalyje išpildė visas savo svajones. Iš kuklios, vos galą su galu suduriančios padavėjos ši lietuvė tapo garsiausia ir daugiausiai uždirbančia Rodo salos fotografe. Čia šią lietuvę atpažįsta visi. Raminta atvirai sako, kad kelią link savo svajonės pradėjo nuo visiško nulio. Lietuvoje jai labai sunkiai sekėsi, todėl nežinodama, ko dar galėtų griebtis, ji ir pasirinko emigraciją.

Išėjusi iš vaikų globos namų, kuriuose augo, Raminta labiausiai norėjo susirasti bent vieną artimą žmogų, o labiausiai jai rūpėjo išsiaiškinti, kas yra jos tikrasis tėtis. Išpildžiusi savo didžiausią svajonę Raminta ryžosi ilgai atidėliotam sprendimui – emigruoti. Tik tada, 2001 metais, dar buvo sunku numanyti, kas laukia tolimoje Graikijoje.Vos spėjusią apšilti kojas emigrantę netrukus pasiekė tragiškos naujienos iš Lietuvos. Raminta sužinojo, kad tėčio, su kuriuo tik ką susipažino – daugiau niekada nebepamatys.

Be dešinio šlaunikaulio gimusi Lauryna atsisakė mokslininkės karjeros Kembridže: pajutau, kad Lietuvoje būsiu naudingesnė

Matydami gatve einančią Lauryną Filotovaitę, sunkiai pastebėtumėte, kad jai kažkas ne taip ar juo labiau, kad ji – neįgali. Merginos laikysena grakšti, žingsniai – drąsūs, o žvilgsnis ramus. „Šiais laikais nėra sunku nuslėpti, kad neturi kojos", – sako Lauryna. Tai, kad neturi kojos, jai nesutrukdė pasiekti daugybės moksliukų svajonės – prestižinio ir nuolat giriamo Kembridžo universiteto Jungtinėje Karalystėje. Ligoninės, operacijos ir kelionės ieškant pačių geriausių pasaulyje gydytojų – tokia buvo Laurynos vaikystė. Laurynai iki šiol liūdna, kad per pirmąsias keliones į užsienį, kurios tęsėsi gana ilgai, ji nematė beveik nieko, išskyrus ligonines. Nei Laurynos tėveliai, nei gydytojai ilgai neprarado vilties, kad mergaitė turės nors ir netobulas, bet vis dėlto abi kojas. Tačiau, nors buvo daug bandymų, galiausiai vis tiek reikėjo protezo.