„Airijoje dirbau daug ir įvairių darbų: ir namus valiau, ir vėliau juos pardavinėjau“, – šypsosi iš Mažeikių kilusi 15 metų Airijoje gyvenanti Solveiga Smith – išsiskyrusi, dviejų vaikų mama. Dabar ji – nekilnojamo turto brokerė, kasdien tai parduoda, tai išnuomoja įvairius objektus. Tačiau lietuvių bendruomenė Solveigą pamilo dėl jos papildomos veiklos – po įprasto darbo ji bendrauja su įvairių problemų turinčiais lietuviais ir stengiasi jiems padėti savo patarimais. Solveiga sako, kad aplink mus yra labai daug žmonių, kurie iki galo niekada nesijaučia laimingi, nuolat kremtasi dėl išvaizdos, graužiasi dėl darbų, pergyvena dėl asmeninių santykių ir panašiai. Dažnai apie savo galvose sukauptas bėdas su artimaisiais tokie asmenys kalbėtis nenori, todėl ieško pagalbos iš šalies. „Būna panikos priepuoliai, nerimas, nemiga, o kartais žmonėms atrodo, kad jie turi viską, bet vis tiek nesijaučia laimingi“, – aiškina Airijos lietuvė.

Ant suoliuko su kompiuteriu ant kelių. Didžiąją metų dalį Ispanijoje praleidžiantis Andrius Juozapaitis sako, kad toks vaizdas jam visai įprastas. O ir dirbti visur ir visada – jokia naujiena. Naujausias Andriaus projektas – klientų įpročius analizuojantis startuolis. Tiesa, domimasi čia ne lietuvių, o ispanų apsipirkimo ypatumais. Ir ne atsitiktinai.

Čikaga, Los Anželas, Tokijas, Sidnėjus, Vilnius. Nuo vieno vandenyno kranto, iki kito. Tūkstančiai kilometrų, skirtingi žemynai ir valstybės. Tačiau visos turi šį tą bendro. Visose galima rasti lietuvių. Ir nors Lietuvoje mūsų jau nebėra garsiųjų trijų milijonų, kur kas daugiau tautiečių galėtume priskaičiuoti už teritorijos ribų. Žmonių, kurių venomis teka lietuviškas kraujas, o širdys plaka lietuvišku ritmu. Į bendruomenes lietuviai susibūrę 54-iose pasaulio šalyse. Visiems jiems neseniai Kaune surengtas pirmasis Pasaulio lietuvių bendruomenių forumas. Kai Kaune buvo trečia valanda popiet, vakarinėje Jungtinių Valstijų pakrantėje vos aušo. Laikrodis čia rodė 5 ryto, o Australijos sostinėje jau 11 vakaro. Nors toks forumas planuotas jau kurį laiką, dėl pandemijos susirinkti visiems kartu nepavyko. Tačiau nei laiko skirtumas, nei virusas prisijungti prie diskusijos nesutrukdė. Čia dalyvavo ir vos susibūrusios lietuvių bendruomenės ir tos, kurios jau mini garbingus jubiliejus.

Niko Amirgulašviliui – dar tik 25 metai, bet jis – jau verslininkas, nemažai nuveikęs dviejų šalių – Lietuvos ir Sakartvelo – labui. Negana to, jis jau yra ir nevyriausybinės organizacijos, jungiančios Lietuvą ir Sakartvelą, vadovas. Gali būti, kad Niko jau pažįstate iš žiniasklaidos. Prieš dvejus metus jis išgarsėjo pėsčiomis nužygiavęs iki pat Tbilisio, šitaip norėdamas parodyti stiprų ryšį tarp Lietuvos ir Sakartvelo. Niko gimė ir užaugo Lietuvoje, o Sakartvelas – jo tėvų ir protėvių žemė.