Ankstų vasaros rytą praeivis išgirsta kviečių lauke verkiantį kūdikį. Šiam kūdikiui labai pasisekė. Jis nesušalo. Kadangi tuo metu labiau nei šalčio buvo bijoma, kad kūdikis nemirtų nekrikštytas, jis atnešamas į Šv. Jonų bažnyčią. Čia jį pakrikštijo Jokūbu. Jis nemirė po kelių dienų, kaip kad dažnai atsitikdavo. Tokiu atveju krikšto metrikų knygoje, kunigas, tiesiog nupiešdavo kryželį. Pirmaisiais metais vaikais rūpindavosi platus žindyvių tinklas. Jomis dažniausiai tapdavo moterys turinčios vaikų. Taip jos papildomai prisidurdavo. Siekdama ištaisyti neteisybę, kad Vilnius neturi našlaičių prieglaudos, Trakų vaivadienė Jadvyga Oginskienė būsimai Vaikelio Jėzaus špitolei padovanoja žemės sklypą ir tuščią mūrnamį už Subačiaus vartų. Per penkerius metus iškilo didelis pastatas su erdviu kiemu ir aukšta mūrine tvora. Nuspręsta, kad špitolėje darbuosis gailestingosios seserys šaritės.