Mindaugas Bartninkas kadaise Lietuvoje buvo žinomas linksmybių organizatorius. Vyresni žiūrovai turbūt dar prisimena garsų Klaipėdoje veikusį klubą „Indigo“ – Mindaugas buvo jo savininkas. Vakarėliai, aplink besisukiojantys garsūs žmonės, dėmesys – tokia buvo Mindaugo kasdienybė. Šiandien su Mindaugu ir jo žmona Loreta kalbamės Jungtiniuose Arabų Emyratuose.

Į Dubajų pirmąsyk atkeliavęs su draugu Žilvinu Žvaguliu, vėliau, per ekonominę krizę, Mindaugas grįžo vėl. Bartninkų šeimos gyvenimas vidury dykumos pastatytame mieste – kupinas kontrastų: iš vargšų jie ne kartą tapo turtuoliais ir atvirkščiai. Ko tik nedarė: pardavinėjo laivų dalis, siūlė praeiviams sausainius – viskas tam, kad įsitvirtintų šiame karštame krašte. Ir galiausiai jiems pavyko pasiekti netgi daugiau nei kadaise Lietuvoje.

Žilvinas Žvagulis Mindaugą kadaise atsivežė į Vilnių, o paskui – į Dubajų. Jie kartu užsiėmė muzikos leidyba, Mindaugas buvo klubų vadybininkas ir didžėjus, slapyvardžiu DJ Sonic Boom Boy. Buvo auksiniai laikai, kai klubai lūžo nuo lankytojų, o garsūs muzikos atlikėjai mėgavosi išskirtiniu dėmesiu. Iš Marijampolės kilusi Loreta tuo metu irgi atvyko į Vilnių ieškoti laimės. Jiedu su Mindaugu rado vienas kitą – sako, kad yra labai panašūs: abu dėl savo ir artimųjų laimės padarytų bet ką.

Lietuvoje Loreta padarė įspūdingą karjerą. Tada labai populiarioje radijo stotyje pardavinėjo reklamą, paskui buvo skirtingų prekybos centrų rinkodaros vadovė, galiausiai vadovavo dideliam prekybos centrui Klaipėdoje, kol suprato: toliau tiek daug dirbti ir nematyti šeimos nebegali. Negana to, dar kartu su Mindaugu turėjo verslą – šešias muzikos prekių parduotuves. „Aš noriu numirti ten, kur šilta“, – pasakė Loreta. Mindaugas žinojo, kad gyvenimo labai brangiuose Kanuose sau leisti negalėtų, todėl pasiūlė žmonai vykti į Dubajų – miestą, kurį jau pažinojo ten dirbdamas kartu su Žilvinu Žvaguliu.

Kai Loreta, Mindaugas ir jų sūnus Paulius atskrido į Dubajų, tikėjosi, kad ten, kur Mindaugas viską žino, kur turi pažinčių, tiesiog negali nesisekti. Deja, realybė buvo kitokia: Mindaugui niekaip nepavyko susirasti darbo. Mieste, kuriame be tūkstančio eurų neišsinuomosi buto, darbo neturėjimas akimirksniu tampa didžiule problema. Loreta, prieš tai vadovavusi dideliems verslams, ieškojo bet kokio darbo – kad ir indų plovėjos, tačiau darbdaviai jai sakydavo: „Ne“.

Emigrantų šeima negalėjo patikėti, kad ateis diena, kai taupyti reikės net maistui. Kadaise Lietuvoje galėjo lankytis prabangiausiuose restoranuose, o Dubajuje džiaugėsi galėdami užsisakyti maisto iš pigios tinklinės užkandinės. Kurį laiką lietuvių pora prekiavo netgi laivų dalimis, tačiau Mindaugas jautė: jeigu tai ilgai tęsis, jis laimingas nebus. Tada abiem buvo apie keturiasdešimt, jėgų lietuviai emigrantai turėjo daug. Nusprendė niekam nebepataikauti, o daryti tai, apie ką svajoja, nes gyvenimas trumpas ir nesinori jo praleisti vergaujant.

Gyvenimas pasikeitė taip, kad net sunku patikėti. Loreta iš sausainių pardavėjos tapo keturių prestižinių grožio salonų direktore. O Mindaugas iš bedarbio – renginių bilietų pardavėju, geriausiai parduodančiu visuose Jungtiniuose Arabų Emyratuose.

Viskas prasidėjo nuo to, kad lietuvis, kaip pats sako, tapo blogiausio Dubajuje naktinio klubo vadybininku. Tačiau taip atsirado pirmieji kontaktai ir pažintys, be kurių šitame mieste esi niekas. Nebereikėjo skaičiuoti kiekvieno cento ir valgyti pigiausiose užkandinėse. Mindaugas su Loreta ir vėl tapo turtingais. Tačiau tik pinigų jiems neužteko. Kai bilietų pardavimo platforma Emyratuose tapo numeris vienas, Mindaugas panoro daugiau – plėsti verslą į kitas rinkas. Ne kiekvieni santykiai atlaiko tokį sudėtingą emigracijos kliūčių ruožą. Dabar, kai jį jau įveikė, Mindaugas su Loreta sako, kad tai padaryti pavyko, tik todėl, kad turėjo vienas kitą.