Justina prabangų gyvenimą Vilniuje dėl mylimojo iškeitė į žuvies fabriką Norvegijoje: turėjau performuoti savo vertybes
„Aš labai nenorėjau emigruoti“, – prisipažįsta iš Panevėžio kilusi Justina Kreivė ir sako, kad iš pradžių net gėdijosi, kad teks gyventi tautiečių pamėgtoje Norvegijoje.

Lietuvoje ji buvo sėkmės lydima, karjerą mados rinkoje daranti mergina. Turėjo daug draugų ir niekada nesiskundė finansais. O atvykus į naują šalį – viską teko pradėti nuo nulio ir net paragauti, ką reiškia sunkus, juodas darbas žuvynuose. Dar prieš pustrečių metų Justina negalėjo pagalvoti, kad Vilnių, kuriame tuo metu gyveno ir klestėjo, teks iškeisti į antro pagal dydį Norvegijos miesto Bergeno apylinkes. Dabar ji juokiasi, kaip greitai gyvenimas gali kardinaliai pasikeisti. Kad reikia išvykti, nusprendė ne Justina, o jos mylimasis Mantas, dabar jau sutuoktinis. Tuo metu jis Vilniuje vadovavo populiariam barui, kuriame staiga prasidėjo finansinės problemos, ėmė augti skolos. Kurį laiką pora draugavo per atstumą, Justina tikėjosi, kad sutaupęs reikiamą sumą skoloms padengti – mylimasis vis dėlto grįš į Vilnių. Tačiau netrukus ji susikrovė lagaminus ir pati pasuko Norvegijos link. Įpratusi prie Vilniaus grietinėlės, draugų ir pramogų pasaulio – iš Vilniaus mados pasaulio, buvusi drabužių parduotuvės vadovė pateko ten, kur ir baisiausiame sapne nebuvo. Tapo eiline darbuotoja žuvies fabrike, lietuvių vadinamame žuvyne.

Buvusi šėtono garbintoja Eglė po ilgų klajonių atsivertė į krikščionybę: ėmiau jausti, kad kažkas nėra gerai ir reikia keistis
Kartais sakoma, kad žmogaus gyvenimas toks įdomus, kad apie jį būtų galima sukurti filmą. O Eglės Tamulytės pasakojimas į filmą netilptų – reikėtų ilgo serialo, kurio žanras tikriausiai būtų fantastinis. Eglė seniai žinoma ne tik kaip talentinga menininkė, bet ir kaip šėtono garbintoja, pseudonimu Shaltmira. Gyveno Los Andžele, Berlyne, Niujorke ir Meksike, o kai grįžo į Lietuvą – neįtikėtinai pasikeitė: metė visus žalingus įpročius, paliko velnią ir atsivertė į Dievą. Anksčiau laiką leisdavo „skvotuose“ ir vakarėliuose, o neseniai atėjusi išsinuomoti kambario Vilniaus senamiestyje, labai apsidžiaugė, kad pro jos langą matosi Visų Šventųjų Bažnyčia. Tada Eglei buvo 26 metai. Mergina prisimena, kad nuo paauglystės jai norėdavosi prieštarauti aplinkai, kuri ją supo gimtajame Griškabūdyje Šakių rajone. Nors buvo gera mokinė, dažnai prieštaraudavo mokytojams, jautėsi nesuprasta, kitokia, nepritapo prie bendraamžių, nuo jauno amžiaus turėjo polinkį į alkoholizmą. Norime pabrėžti, kad pasakodami Eglės istoriją tikrai neskatiname įtikėti piktomis dvasiomis ar kitais anapusiniais ir mokslu neįrodytais reiškiniais. Nesakome, kad šėtonas iš tiesų egzistuoja, tačiau bent tuo metu, būdama moksleivė, Eglė sako pasirinkusi garbinti velnią. Dabar mano, kad taip nutiko dėl nuolat varginusių liūdnų nuotaikų. Prisidėjo ir tai, kad ji labai pamėgo metalo muziką. Eglė nuolat bandydavo atsikratyti sąžinės balso, jai atrodė, kad jis trukdo išsilaisvinti. Ji prisipažįsta Berlyne padariusi dalykų, dėl kurių nesididžiuoja, tačiau kalba atvirai, norėdama pasakyti, kad toks elgesys prie gero nepriveda. Kai staiga klajūnė Eglė sugrįžo namo į Šakių rajoną, visi nustebo. Ne tik todėl, kad jos klajonės baigėsi, bet todėl, kad ji atrodė ir elgėsi visiškai kitaip – garbino nebe Šėtoną, o Dievą. Nebevartojo alkoholio, nerūkė ir kitiems buvo tiesiog miela. Po ilgų apmąstymų ir verkiant praleistų dienų, ji suprato, kad vis dėlto, krikščionybė nėra toks jau blogas dalykas, kaip jai kadaise atrodė. Grįžusi į Lietuvą Eglė pradėjo uoliai lankytis protestantų bažnyčioje, skaityti Bibliją. Gimtajame Griškabūdyje rado patalpas, kur pradėjo projektą pavadinimu „Gyvenimo mokykla“. Tai platforma, skirta skatinti profesionalių menininkų, meno kūrėjų ir mėgėjų bendradarbiavimu su mažiau galimybių turinčiu Lietuvos jaunimu, ypatingą dėmesį skiriant Šakių rajonui.