Sovietų valdžia statė socializmą pavojingų atliekų sąvartynuose ir žengė į komunizmą per nuodų upes, mirties teritorijas ir gyvulių gaišenas. Atominę elektrinę prie Ignalinos pastatė be geologinių tyrimų tektoninio lūžio vietoje. Kaišiadorių hidroakumuliacinė išjudino Kauno marių dugne susikaupusias sunkiųjų metalų nuosėdas.

Karinėse bazėse, kolūkių, tarybinių ūkių ir net gyventojų kiemuose buvo suversta tūkstančiai tonų kenksmingų atliekų, kurios sunkėsi į gruntinius vandenis ir tos taršos likvidavimui iki šiol leidžiami milijonai.

Spręsti sovietmečio paliktas taršos problemas kone kasdien tenka geochemikei Virginijai Gregorauskienei: „Žmonės tiesiog nesusimąstė, kad gamtoje visos sistemos yra atviros ir viskas tarpusavyje yra susieta. Tai ką sovietmečiu žmonės supylė į žemę, į laukus, į upes, tai mes dabar geriame, valgom arba sutekėjo į Baltijos jūrą. Žodžiu, visa tai niekur neprapuolė.“

Ekologinę katastrofą sukėlusių avarijų negali numatyti. Jos gali atsitikti visur. Tik ne Sovietų Sąjungoje, ką parodė iš pradžių nutylėta Černobylio katastrofa. Didžiausia Lietuvoje pramoninė katastrofa įvyko 1989-aisiais Jonavos „Azote“, kai iš rezervuaro išsiliejo apie 7500 tonų skysto gryno amoniako.

Iš pradžų sovietų valdžia griebėsi įprastos nutylėjimo taktikos. Po penkių dienų jau sergantiems žmonėms pareiškė, kad apsinuodijimų nenustatyta, tuo metu gaišo tų žmonių naminiai gyvuliai, katės ir šunys. Tačiau buvo nepriklausomybės išvakarės, komunistų valdžia buvo priversta sudaryti valstybinę komisiją.

Ved. Rūta Sinkevičienė.