I tema.

Užtruko laiko, kol lietuviai ėmė sau pripažinti, kad Gegužės 3-iosios Konstitucija – diena, reikšminga ne tik lenkams. Šį dokumentą drąsiai galime vadinti Abiejų Tautų Respublikos politiniu auksu. Jis buvo novatoriškas, pažangus ir drąsus ne tik Europos, bet ir pasauliniame kontekste. Tai, kad abi tautos buvo siejamos lygiaverčių, o ne vasalinių santykių, rodo dokumento papildymas, vadinamas Tautų Įžadu. Negalėjome nutylėti šios jubiliejinės datos, todėl apie ją – nors trumpai.

II tema.

Jau seniai pamiršome, kad žmogus – tik gamtos dalis, todėl į mus supančią gyvūniją įpratome žiūrėti iš aukšto. Tačiau labai dažnai būtent gyvūnai savo elgesiu pasirodo esantys „žmogiškesni“ už mus pačius. O kiek rizikingų veiklų mes „permetame“ jiems, saugodami savo gyvybes? Pradedant mokslo eksperimentais, skrydžiais į orbitą ir baigiant karo veiksmais, kuriuose ne tik arkliai patrankas tempė, bet ir šunys po tankais sprogdinosi. Laimei, kasdien tampame vis humaniškesni, nors dar ir šiandien pasitelkiame delfinus ir žirgus neįgaliems vaikams gydyti, balandžius – žinioms nešioti, o šunis ir kates – ligonių ir vienišų žmonių emocinei būklei gerinti.

III tema.

XIX amžiaus pabaigoje britų urbanistas Ebenezeris Howardas suformuluoja miesto-sodo idėją. Ši mintis netrukus pasiekia ir Vilnių bei dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą pradedama įgyvendinti. Du Vilniaus priemiesčiai – dabartiniai Pavilnys ir Paneriai – su Vilniumi jungiami geležinkelio, pasirenkami šiam projektui įgyvendinti. Mintis žavėjo galimybe gyventi gamtos aplinkoje ir mėgautis miesto teikiamais patogumais. Naujosios kolonijos buvo suplanuotos, kartu vystomi ir visuomeniniai pastatai, o viena jų buvo numatyta kaip kurortinė teritorija su gydyklomis ir dideliais sporto kompleksais.

IV tema.

Vilniaus Lukiškių kalėjimas – moderniausias Imperinės Rusijos bausmių sistemos pastatų kompleksas, dar ir šiandien stebinantis ne tik tuometėmis technologijų naujovėmis, bet ir dėmesiu visų konfesijų nuteistiesiems. Ši istorija mums patiems tapo staigmena, kai įkalinimo įstaigos palėpėje radome anuometinę vamzdžių šilumos izoliavimo sistemą. O ilgą laiką mus vežiojęs vairuotojas prisipažino 20 metų dirbęs šioje įstaigoje. Kieno tik rankos šių grotų nečiupinėjo, o akys ilgesingai nežvelgė į tolį – nuo būsimų politinių veikėjų iki fabrikantų ir kultūros žmonių. Tai istorija, kuri liudija, jog išsižadėti ligos, „tiurmos“ ir ubago lazdos tikrai niekas negali.

Ved. Saulius Pilinkus.