Savaitės lietuvis – iš Australijos grįžęs Vytautas Jonas Juška: kad galėčiau šiandien save vadinti lietuviu, atidaviau tūkstančius valandų
„Savaitės lietuvio“ rubrikos herojus Vytautas Jonas Juška gimė Jungtinėje Karalystėje, daugiau nei 50 metų gyveno Australijoje, tačiau tikraisiais savo namais visada vadino Lietuvą. „Kad galėčiau šiandien save vadinti lietuviu, atidaviau tūkstančius valandų“, – sako Vytautas ir rodo vos prieš ketverius metus pagaliau gautą lietuvišką pasą. Tačiau kad šis svarbus dokumentas atsidurtų Vytauto rankose, teko nueiti ilgą ir sunkų kelią. Su projektu „Lietuviais esame mes gimę“ Vytautas apvažiavo kone visą Lietuvą. Sako, nė vienas susitikimas nepraėjo be didelių emocijų ir ašarų, o norinčiųjų pasiklausyti apie išeivius ir emigraciją kiekviename mieste susirinkdavo tiek, kad vos tilpdavo į sales. Už nenuilstamą darbą dėl lietuvių bendruomenės Australijoje ir siekį vienyti pasaulio lietuvius Vytautą Joną Jušką skelbiame savaitės lietuviu.

Justė ir Evaldas apie tai, kad Dubajus laikomas viena geriausių vietų pasaulyje: Skamba gerai, bet rojaus nėra niekur
Jungtinių Arabų Emyratų mieste Dubajuje gyvena lygiai tiek žmonių kiek pas mus Lietuvoje – apie tris milijonus. Iš jų vietinių – vos dešimt procentų. Visi kiti – atvykėliai iš užsienio. Žmonės iš skurdžių valstybių, tokių kaip Indija, Pakistanas ar Bangladešas dažniausiai čia atvyksta dirbti vadinamųjų juodų darbų, glaudžiasi bendrabučiuose užmiestyje ir uždirba vos kelis šimtus eurų. O amerikiečiai ir europiečiai darbuojasi tarptautinėse įmonėse arba įmones įkuria patys. Dubajus laikomas viena geriausių vietų pasaulyje vystyti verslą ar užsidirbti, nes tai – miestas be socialinės apsaugos, o tai reiškia, kad nereikia mokėti mokesčių. Jokių mums įprastų gyventojų pajamų mokesčio, valstybinio socialinio draudimo ar privalomojo sveikatos draudimo. Tik tik 5 procentų pridėtinės vertės mokestis ir viskas. „Skamba gerai, bet rojaus nėra niekur“, – sako Dubajuje nuosavą verslą turintys Justė ir Evaldas. Jie filmuoja reklaminius klipus, renginius ir vestuves. Evaldas Anglijoje skynė braškes, dirbo sandėliuose, o kai susipažino su Juste, prasidėjo jų meilės ir bendro verslo istorija. Vieną sykį nufilmavusi musulmoniškas vestuves, Justė suprato, kad tai – didelė verslo niša ir Dubajuje galima uždirbti daug pinigų tiesiog todėl, kad esi viena iš nedaugelio moterų vaizdo operatorių. Justė ir Evaldas visiems pristato lietuvius kaip patikimus specialistus. Sako, visko gali būti, kad vieną dieną paliks Dubajų ir į Lietuvą parveš čia sukauptą patirtį.

Kristina grįžo iš Nyderlandų ir įkūrė savo verslą Butrimonyse: užsienyje buvau be galo nelaiminga
Ketverius sunkaus darbo metus atidavusi ūkiams Nyderlanduose – Kristina Marčiulynienė galiausiai suprato, kad užsienyje yra be galo nelaiminga. O meilė gimtajam Butrimonių miesteliui stipresnė už viską. Ji sugrįžo ir kaip pati sako – sukūrė save iš naujo. Kristina pyksta ant tų, kurie idealizuoja gyvenimą užsienyje ir kalba vien apie ten uždirbtus pinigus, tačiau nutyli kitą pusę – emocinius išsekimus, psichologines krizes ir nuo juodo fizinio darbo prasidėjusias ligas. O juk būtent tuo pasibaigia šimtams lietuvių. Kristina turi paaiškinimą, kodėl daugelis juodadarbių darbininkų svetimuose kraštuose užtrunka metų metus. Ji sako, kad tai, tarsi žaidimas, kai pradedi nuo žemiausio laiptelio ir vis svajoji, kad tave paaukštins, kad bent šiek tiek padidins atlyginimą. Dauguma žmonių be galo stipriai įsijaučia į tai ir mintimis bando slopinti visus negerus išgyvenimus. Būtent taip buvo ir jai pačiai, kai papuolė dirbti į gėlių ūkį. Lūžiu Kristina vadina tą akimirką, kuomet atsipeikėjo ir kritiškomis akimis įvertino savo tuometį gyvenimą. Ji sako, kad nors daugelis lietuvių įsivaizduoja, jog užsienyje ieško laimės – ten jokios laimės nėra, nes kituose kraštuose mes esame tik pigi darbo jėga. Dabar Kristina jau verslininkė – ji vadovauja šiai gėlių ir suvenyrų parduotuvei Butrimonių centre. Šį pastatą sugrįžimo proga moteriai padovanojo ūkininkai tėvai.

Vadimas į Lietuvą gyventi atvažiavo paskatintas tėvo: čia mano šeima ir namai, bet dalis širdies visada liks Baltarusijoje
„Dabar mano namai čia – Lietuvoje“, – sako daugiau nei pusę gyvenimo mūsų šalyje praleidęs Vadimas. Tačiau gimė jis už beveik 200 kilometrų įsikūrusiame Gardine, Baltarusijoje. „Augau kaip paprastas baltarusis berniukas, kol tėtis nepradėjo įkalbinėti manęs kraustytis į Lietuvą“, – dabar juokiasi vertėjas ir politologas Lietuvoje gimė ir augo Vadimo prosenelis. Kaip jis atsidūrė Rusijoje, niekas iki šiol tiksliai nežino. Ir nors nei Vadimo tėtis, nei jis pats jokio ryšio su proseneliu neturėjo, Lietuva tapo tarsi svajonių šalimi, žeme, kur būtinai reikėjo grįžti. Tiesa, dar tarybiniais metais iš Sibiro atsikraustęs Vadimo tėtis taip ir liko Baltarusijoje. Lietuvoje mes gyvenam ramų gyvenimą, čia mano šeima ir namai, bet dalis širdies visada liks Baltarusijoje – atsisveikindamas sako Vadimas.

Martynui Levickiui Jungtinėje Karalystėje padėjo vietos lietuviai: buvo etapas, kai galėjau sau leisti tik vieną sumuštinį per dieną
Martynas Levickis be abejonės garsiausias lietuvis akordeonininkas pasaulyje. Martynas studijavo Londono Karališkojoje muzikos akademijoje, paskui – Baskų krašto aukštojoje muzikos mokykloje Ispanijoje. Tarptautiniai projektai, pasirodymai milžiniškoms auditorijoms, duetai su pasaulinėmis garsenybėmis – visa tai Martyno kasdienybė. Žinoma, ne dabar. Pandemija akordeonininką ilgesniam laikui grąžino į Lietuvą. Bandymai įsitvirtinti svečiose šalyse, laikai, kai Londone pinigų neturėjo net maistui, jį dar jauname amžiuje padarė labai stipriu žmogumi ir tikru Lietuvos patriotu. Kai įstojo į Karališkąją Londono muzikos akademiją, Lietuvoje jau buvo kažką pasiekęs, o Londone suprato, kad iššūkių laukia daug ir ne tokių, kokių tikėjosi. Savo studijų metus Londone Martynas vadina gyvenimo mokykla, kurioje išmoko toli gražu ne tik meistriškai valdyti akordeoną, bet ir priimti sudėtingus sprendimus. Gavęs vietą prestižinėje akademijoje, jis pasiryžo nedirbti ir brangiame Londone visą laiką skirti tik muzikai. Bendraamžiams toks pasirinkimas atrodė mažų mažiausia keistas. Šiandien Martynui nebegėda pripažinti, kad atvykęs į Londoną labiausiai norėjo susilieti su minia, atrodyti kaip užsienietis, o ne vargšas atvykėlis iš Rytų Europos. Šiandien jis jau mąsto visiškai kitaip. Dabar, nors ir nėra koncertų, Martynas kasdien repetuoja ir pats kuria muziką. Sako, kad be to tiesiog negali ir nenori prarasti įgūdžių. Jo tikslas – ne tik įspūdinga paties karjera, bet ir akordeono kaip instrumento populiarinimas. Jaunas vaikinas įveikė sudėtingą kelią, ir dabar kitiems akordeonininkams įsitvirtinti meno pasaulyje jau lengviau.