Kai Vytauto Didžiojo jubiliejinių metų proga buvo nuspręsta statyti „Tautos muziejų“, vyko diskusijos dėl tokiam muziejui tinkamos vietos mieste. Statybos iniciatoriai – Vladimiras Dubeneckis ir Paulius Galaunė – siūlė muziejų statyti ant Vytauto kalno, tačiau Vaižgantas ir generolas Nagevičius norėjo, kad naujasis muziejus iškiltų senojo Karo muziejaus vietoje.

Taip viename pastate buvo įkurdinti du visiškai skirtingi Vytauto Didžiojo muziejai: karo muziejus ir kultūros muziejus, kuriame įsikūrė Nacionalinis Čiurlionio dailės muziejus, neseniai kruopščiai restauruotas. „Tautiškumo vajus buvo labai ryškus, o šiame pastate tautiškumo išvengta. Vienintelė užuomina, reikėtų pakelti akis – ventiliacinės grotelės su tulpytėmis. Viskas. Tautiškumo tik tiek“, – pasakoja menotyrininkė ir muziejaus direktorė D. Kamarauskienė.

Santykiai tarp dviejų muziejų ir jų vadovų buvo įtempti. Kultūros muziejaus direktorius Galaunė net neatvyko į kertinio akmens padėjimo iškilmes, praėjimą tarp muziejų liepė užmūryti. „Čia yra durys, ženklinančios skaudžią mūsų istoriją, nes viename pastate sugalvota sujungti du skirtingus pasaulius – meną ir karą,“ – teigia D. Kamarauskienė.

Sovietmečiu šio muziejaus lankymas buvo privalomas. Muziejaus direktorė prisimena, kai atveždavo autobusus tetučių iš Sibiro su vilnonėmis skaromis. Muziejuje iki šiol sklando smagi istorija, nutikusi vienos ekskursijos metu. „Prieinam prie Čiurlionio paveikslo „Rex“, aš pasakoju apie visatą, juodą – baltą... o viena tetutė sako, taip, viską matau, bet kur Reksas? “ – šypsosi D. Kamarauskienė.

Bendras dviejų muziejų pastatas turi du vidinius kiemelius. Restauracijos projektą ruošusi architektė Gražina Janulytė-Bernotienė sumanė kiemelį uždengti piramidiniu stoglangiu. Muziejuje galima pamatyti slaptą kambariuką bei tobulos formos sofutę, kuriai 90 metų. Ant jos prisėdus pasak muziejininkės, galima medituoti meną.