Žirnių skonio daiginti kviečiai – pienui.

Mieste karvių nebeišvysime ko gero niekur, todėl keliaukime netoli nuo Kauno – į mokomąjį ūkį, VDU žemės ūkio akademiją bei paragausime šviežio pieno. Šiame ūkyje karvės šeriamos ypatingu pašaru, įrengta pirmoji šalyje grūdų daiginimo laboratorija.

Karvės atrajoja beveik tiek pat laiko, kiek ir valgo – 7-8 val per parą. O kai turi laiko – draugauja. Be to čia pat vietoje – galima pasidaryti šukuoseną ar nugaros masažą. Be visų SPA malonumų ir meniu – nustebome garde pamatę valgomąją sodą. Aplankysime ir pačius mažiausius - belgų mėlynųjų veislės veršelius. Uždaras ratas – kuo turtingesni pašarai – tuo laimingesnės karvės ir saldesnis pienas. Kartais karvės pamaloninamos ir skambančia muzika.

10 tūkst. žingsnių su Migle Kosinskaite.

Romantinio siurrealizmo atstovė, vilnietė, Kauną pamilusi ne iš karto. Jau ketverius metus menininkė per dieną Kauno gatvėmis nueina dešimt tūkstančių žingsnių. Menininkei svarbiausia – komfortas, ramybė ir galimybė viską pasiekti pėsčiomis. Į šią miesto centre įsikūrusią studiją iki karantino galėdavo užsukti kiekvienas norintis.

Vaikystėje Miglė šoko baletą, mokėsi groti fortepijonu, vaidino, dainavo bet nugalėjo tapyba. Romantiškos, juslingos moterys, vyrai – žvėrių pavidalais arba besmegeniai greta miesto tilto.

Pernai menininkė ilgai ieškojo Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Žygimanto Augusto veido. Vokalistas Vaidotas Valiukevičius puikiausiai tiko.

Menininikės senelis – Juozas Beleckas – garsus tarpukario rašytojas, žurnalistas, tėvas – žinomas chirurgas, būtent ši profesija anot Miglės turi panašumo su tapyba.

Jūsų laikas 450. Filosofas dr. Viktoras Bachmetjevas

Ar galima į karantiną pažvelgti filosofiškai?

Apie kultūros sostines. „Bet kam, gavus šiek tiek galios ir valdžios, reikia nepasiduoti supratimui, kad viską žinai.“

Dėmesys kaimynams. „Žmonės nori laisvai, sąžiningai išsirinkti sau valdžią, tai netgi pažadėta Baltarusijos konstitucijoje.“

„Kaunas 2022 - kaip katalizatorius – paleisti procesus, padaryti juos ne vienadienius, o, kad neštų miestui naudą ir po 5, ir po 10 metų“.

„Esu kaunietis, gyvenau Žaliakalnio įkalnėje, vienoje gražiausių Kauno vietų ir noriu perduoti linkėjimus savo klasės auklėtojai – „Tikiuosi jai dabar nėra gėda, kad ji buvo mano auklėtoja, gal kažką davė ir nenuėjo viskas beprasmiškai“, – juokiasi filosofas Viktoras Bachmetjevas.