Balta žiema – labai panašus vaizdas, kokį Aleksejus įpratęs matyti pro savo namų langą. Tik dabar jo gimtinę ir naujuosius namus Vilniuje skiria daugmaž 6 tūkstančiai kilometrų. Didelis atstumas – pripažįsta Aleksejus. O kad kada nors jo gyvenimo kelias pasuks į Lietuvą nė neįtarė, nors šeimos istorija čia prasidėjo daugiau nei prieš pusę amžiaus. Nuo pirmųjų trėmimų iš Lietuvos į atokiausius Rusijos užkampius praėjo aštuoni dešimtmečiai. Per dešimt metų į traukinius sukišta ir iš gimtinės išvežta mažiausiai 130 tūkstančių lietuvių. Didžioji dalis – moterys ir vaikai. Ne visiems pavyko išgyventi kelionę, kiti mirė tremties vietoje. Tarp jų ir Aleksejaus senelis. Mažai apie Lietuvą žinojo ir Aleksejus, tačiau liko maloniai nustebęs. Čia išsiaiškino ir apie tremtiniams, politiniams kaliniams ir jų palikuonims skirtą programą. Jis ne tik galėjo gauti Lietuvos pilietybę, bet ir sulaukti pagalbos atsikraustęs čia gyventi. Sprendimas nebuvo lengvas – prisipažįsta, tačiau dabar dėl jo džiaugiasi.

Per 30 nepriklausomybės metų, į Lietuvą persikelti padėta daugiau nei 5 tūkstančiams tremtinių. Valstybė apmokėjo jų persikraustymo ir įsikūrimo išlaidas. O integracijai kasmet skiriama per 130 tūkstančių eurų. Vos atgavusi nepriklausomybę Lietuva į tolimus kraštus ištremtiems tautiečiams net siūlė nemokamus būstus, kad tik šie grįžtų. Per visą laiką butai suteikti kiek daugiau nei 2 tūkstančiams tremtinių, tam išleisti 32 milijonai eurų. Tačiau prieš dešimtmetį registraciją į eilę būstams sustabdyta. Aleksejus dabar gyvena nuomotame bute. Į Lietuvą atsivežė tik žmoną. Visa likusi vyro šeima vis dar gyvena Rusijoje. Nei vienas jų nemoka lietuviškai. Vyras pripažįsta – kone visą gyvenimą pragyvenus Rusijoje, keisti gyvenamąją vietą jiems dabar jau būtų per sudėtinga.