Apie Švedijoje gyvenančią Aldoną Vasaitytę-Sehgal būtų galima sukurti filmą ir netgi ne vieną. Moters gyvenimo istorijoje būta visko: ir bado, ir turtų, ir kvapą gniaužiančių meilės istorijų. Kadaise tėvai ją, aštuonerių mergaitę, išsivežė į Vokietiją, paskui – Į Jungtines Valstijas. Išeivijoje užaugusi ir didžiąją gyvenimo dalį už Atlanto praleidusi garbaus amžiaus moteris ne tik išsaugojo lietuvių kalbą, bet ir daug jėgų atidavė dėl mūsų kultūros puoselėjimo, yra įkvėpusi ne vieną jaunąjį talentą ir ranką ant peties uždėjusi tiems, kurie toli nuo tėvynės buvo netekę vilties.Prieš tai turtingai gyvenusi šeima, netekę visko, išsigandę ir alkani, šiaip ne taip pasiekė Vokietiją. Dabar Aldona net neabejoja – vien todėl, kad daug bendravo su intelektualiais Vokietijos lietuviais, žavėjosi jų talentu ir drąsa, lig šiol puikiai kalba lietuviškai.Vokietijoje Aldona gyveno iki keturiolikos, paskui, 1948 metais, su visa šeima perplaukė Atlanto vandenyną ir, kaip dauguma tais laikais į Ameriką išsikrausčiusių tautiečių, atsidūrė Čikagoje. Vėliau atvykusi į Švediją, Aldona daug bendravo su čia gyvenančiais lietuviais, tapo aktyvia bendruomenės nare, buvo ir bendruomenės pirmininkė. Dabar Švedijos lietuviai sako laikantys Aldoną lietuvių bendruomenės garbės pirmininke.