Ir kam tik Druskininkai nepriklausė: tarpukariu – Lenkijai, vėliau – Baltarusijai ar Vermachtui.1945 m. paskelbtas vasaros sezonas ir sovietinio kurorto pradžia. 1956 m. į Druskininikus atvyksta jaunas architektas – Algimantas Mačiulis. „Pirmus metus buvau ne statytojas, o griovėjas...ne taip lengva buvo nukelti visus leninus ir stalinus…“, – sako buvęs vyr. miesto architektas.

Karolio Dineikos sveikatingumo parkas. Ten žingsniuojantis architektas A. Mačiulis pasakoja, kad vos atvykęs į Druskininkus, čia jis rado jau besidarbuojantį garsų gydomosios kūno kultūros specialistą Karolį Dineiką, kuris Druskininkuose tęsė tarpukario gydytojos Eugenijos Levickos pradėtus darbus. K. Dineika pats paprašęs architekto suprojektuoti parko vartus. „Jei reikia, tai ir darau. Mano žmona netgi padarė mozaiką, atitinkančią to meto stilių“, – prisimena A. Mačiulis. Visuomenės gyvensenos įpročius bandęs pakeisti K. Dineika „savo nelaimei, daug turėjo nuodėmių prieš sovietinę valdžia...“, – pasakoja K. Antanaitis.

Senojo, imperinio stalininio stiliaus pastatas, pasak istoriko K. Antanaičio, sovietmečiu atrodė konservatyvus. Jį puošia ir tam laikmečiui nebūdingi tautiniai elementai. „Norėjo parodyti, kad tai yra jau Lietuvos teritorija, o ne kieno nors kito“, – šypsosi A. Mačiulis.

Sovietmečiu Druskininkai buvo klestinčiu kurortu, čia kasmet apsilankydavo po 400 tūkst. poilsiautojų. Įdomu tai, kad sovietmečiu itin išpopuliarėjęs miestas, pasak K. Antanaičio, vos per plauką netapo ir savotiška sveikatos „gamykla“. Viena po kitos dygti didžiulės sanatorijos. „Kiti architektai nutolo nuo mano plano. Pradėjo statyti aukštuminius, net 11 aukštų namus, kurie šitam miesto masteliui visai netinka“, – įsitikinęs A. Mačiulis.

Tarsi atsiprašyma už mastelio nepaisymą, XX a. 9-ame dešimtmetyje Druskininkuose atsirado visai kitokia architektūra – čia Romualdas ir Aušra Šilinskai suprojektavo fizioterapijos gydyklų kompleksą, kuriame šiandien įsikūręs vandens parkas. Statant šią gydyklą pirmą kartą Lietuvoje buvo panaudotas originalus statybos metodas – buvo statoma nuo viršaus į apačią. „Kai kam primena šis pastatas Gaudi architektūrą. O Šilinską vis vadina lietuviškuoju Gaudi“, – pasakoja A. Mačiulis. Ne mažiau įspūdingas R. ir A. Šilinskų suprojektuotas – „Pušyno“ viešbutis. Tiesa, tada pušies kankorėžį primenantis pastatas aplinkoje atrodė atsitiktinis ir vienišas.