Prisikėlimo liudytojai. Kražių skerdynės – atbundančios tautos Kryžiaus kelias

Išlikęs liudijimas apie XIX a. žiauriausią carinės Rusijos susidorojimą su paprastais Kražių parapijos gyventojais yra vienas tų tragiškų mūsų šalies istorijos puslapių, kai nuožmus galios demonstravimas prieš tikėjimą bei religinio pasišventimo išniekinimas veriasi kaip krikščioniškos kankinystės viltis, kaip neįkainojama evangelinė vertybė ir šventumo pavyzdys.

Kai 1892 m. naikinančią okupacinę rusifikavimo politiką vykdanti caro Aleksandro III valdžia įsakė Kražiuose įsikūrusį seserų benediktinių vienuolyną ir Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo bažnyčią nugriauti, šiam sprendimui pasipriešino paprasti kražiškiai. Beveik pusę metų jie budėjo bažnyčioje dieną naktį ir lemtingą susirėmimo akimirką su galingu kazokų būriu Dievo namų ginti stojo nagaikomis, lazdomis ir šakėmis. „Beginklis Dovydas stojo kovon prieš apšarvotą milžiną Galijotą. Kražiuose nebuvo atskirų didvyrių, tai buvo visa smurto paliesta tauta. Prasčiokai žmonės, kurie vos maldaknyges tepaskaito, drąsiai atstatė savo krūtines prieš kazokų durklą ir kulką,“ – rašė anuomet poetas Kazys Binkis, Kražių skerdynes įvardijęs kaip vieną baisiausių etapų mūsų atbundančios tautos Kryžiaus kelyje.

Laidoje „Prisikėlimo liudytojai“ – dar vienas bažnyčios martirologo puslapis, pasakojantis apie krikščionis, paaukojusius gyvybes vardan tikėjimo šviesos.

Pasakoja – Kražių kraštotyros muziejaus vedėjas Vygantas Mažonas.