Pokalbis su Antano ir Jono Juškų muziejaus įkūrėju Arūnu Sniečkumi apie tai, kokia buvo šio išskirtinio muziejaus pradžia, prasidėjusi prieš 30 metų ir kuo Arūną sužavėjo kunigo Antano Juškos asmenybė.

„Yra istorijos archyve išlikusi byla su įsegtais skundais. Ir vienas skundas labai daug ką pasako apie Antaną Jušką, kaip žmogų. Klebonas rašė Motiejui Valančiui pranešimą, kuriame buvo toks sakinys: „Kunigas Antanas Juška gėdą savo luomui daro, viską mužikams išdalina, vaikšto pėsčias, batai nušiurę“. Tai verčia suklusti, nes retas atvejis išgirsti tokį vertinimą žmogaus“.

„Vėliau, medžiojant Juškos gyvenimo faktus paaiškėjo, kad jis tarsi palaimintasis – viską atiduodavo kitiems žmonėms. Bet mūsų tautai labai pasisekė, nes jis susirgo dar baisesne „liga“ – vieną kartą į jo rankas pateko Augusto Šleicherio lietuvių kalbos gramatikos vadovėlis ir jo širdį užgavo vienas knygos sakinys apie tai, kad lietuvių tautos kalba viena seniausių Europoje, bet po šimto metų lietuvių tauta išnyks, nes miršta kalba, dainos, papročiai. Tada jis sau iškėlė grandiozinę užduotį išgelbėti mūsų šaknų pagrindinius likučius“, – pasakoja Sniečkus.