Širvintų rajonas, Levaniškių II kaimas. Ūkininkų Kristinos ir Arūno Martinėlių sodyboje darbuojasi medžio meistrai. Restauruojamas šimtametis medinis dvarelis. Sunku patikėti, bet būna ir taip: šeimininkai norėjo šimtametį medinį dvarelį įtraukti į valstybės saugomų sarašą, tačiau, pasirodo, pati valstybė atsakomybės purtosi. Martinėliai užsispyrė ir medinį paveldą saugos patys. Levaniškių dvarelis restauruojamas pagal visas paveldosaugos taisykles. Įspūdingo dydžio rūsio akmens mūras byloja apie dviejų laikotarpių pastato raidą. Jame iki šių dienų išlikusios sandėliavimo angos ir apšvietimui skirtos nišos. Šeimininkai saugos ir nekeis nei šimtamečių durų staktų, nei numindžiotų slenksčių. Šiandien rūsiai iš pirmo žvilgsnio atrodo laiko mažai paliesti. Tačiau iki restauravimo čia buvo pavojinga ir koją įkelti, pasakoja vienas iš meistrų Saulius Sakalas. Restauruojant dvarelį, daug senųjų sutręšusių sienojų teko pakeisti. Keičiama ir perdanga. Tačiau nė viena šimtametė lenta neprapuls, iš jų gaminamas senovinis parketas. Stogo konstrukcija - senosios gegnės ir grebėstai - taip pat bus išsaugota ir palėpėje eksponuojama. Medinio dvarelio stogas yra dengiamas skiedromis. Atsakingai restauruojamas Levaniškių dvarelis medžio meistrams yra tarytum vizitinė kortelė. Padubysio vandens malūno hidrotechninę dalį šiandien galima tik įsivaizduoti. Malūno agregatus suka nebe vandens turbinos, o rūsyje sumontuotas elektros variklis. Laikas ir techninė pažanga šio paveldo objekto neaplenkė. To nepasakytum pasidairęs po malūno vidų. Malūnas yra Padubysio dvaro sodybos komplekso dalis. Dvarą po Pirmojo pasaulinio karo įsigijo Butkevičių giminė. Naujas malūnas, vietoje sudegusio senojo, pradėtas statyti apie 1920-uosius metus, jį pastačius, girnos sukosi visu pajėgumu, o kieme sunkiai parsilenkdavo ūkininkų vežimai. Tuos laikus taip pat mena malūnininkų pagaminti informaciniai skelbimai, primenantys griežtas taisykles: ant grindinio arklių nestatyti, valykite kojas, rūkyti draudžiama. Lentelės viduje įspėja, kad tai pavojinga zona. Į antrąjį malūno aukštą gali patekti tik darbuotojai. Ir šiandien čia ieškant malūno senosios istorijos palikimo, patartina įdėmiai žiūrėti po kojomis, kad nenugarmėti žemyn. Tačiau apsidairius aplink stebina senųjų meistrų sumontuoti ir iki šių dienų nepakitę agregatai. Žilvinas Stepanavičius Padubysio malūne dirba daugiau kaip du dešimtmečius. Kokią įrangą rado atėjęs, tokia liko iki šių dienų. Malūnas veikia. Tik žmonių, norinčių pasinaudoti šia paslauga, beveik nebeliko.