Klaipėdos bei Šventosios švyturiai. Ir Rietavo dvaro vandens bokštas. Klaipėdos mūrinio švyturio 220 metų jubiliejų minėjome šiemet rudenį. Dar anksčiau šioje vietoje būta medinio švyturio. Prieš šimtą metų, Klaipėdos švyturys tarnavo ne tik laivų navigacijai, bet ir buvo mėgstama miestelėnų susibūrimo vieta. Švyturys per karą susprogdintas, atstatytas sovietmečiu. Tačiau pati švyturio vieta – istorinė ir viena iš sakraliausių Lietuvos vietų, pasakoja Aidas Jurkštas. Ne tik Lietuvos, bet ir viso pasaulio švyturių istorijos žinovas vienas pirmųjų Lietuvoje paragino minėti tarptautinę švyturių dieną bei pradėjo vartoti paslaptingą terminą “farologas”. Aidas Jurkštas gyvena Palangoje, kur pats savo rankomis pasistatė švyturį primenantį bokštą ir čia įsirengė švyturių mokslui skirtą studiją, kurioje gausu suvenyrų, parsivežtų iš kelionių. Žinoma, tai – švyturių modeliai. Pašto ženklų, atvirukų, monetų, kitos kolekcijos... visas gyvenimas sukasi aplink švyturius. Ateities planuose – Baltijos švyturių enciklopedija. Į ją suguls ne tik daugelį metų kauptos žinios, bet ir paties Aido piešiniai – jų jau per tūkstantis, kuriuose - išlikę ir iš pasaulio žemėlapio nušluoti arba nykstantys švyturiai. Su Aidu Jurkštu kopiame ir į Šventosios švyturį. Rietavo Oginskių dvaro sodyba. Išlikę pastatai bei dalis parko mena XIX a. čia vykusį mokslo, kultūros, technikos proveržį. Vienas iš geriausiai išlikusių pastatų – prie buvusios Oginskių alaus daryklos - skalbyklos prisišliejęs vandens bokštas. Jo statybos bei įrengimo darbai baigti apie 1885 metus. Aštuonbriaunio raudonų plytų statinio viršuje sukosi iš JAV pargabenta vėjo jėgainė. Jos paskirtis iš tvenkinio siurblių pagalba kelti vandenį į bokšto rezervuarą. Vanduo buvo naudojamas parko tvenkinių fontanams bei augalų laistymui. Apie dvaro sodyboje išlikusį šį techninio paveldo paminklą bei apie bendruomenės nuveiktus ir planuojamus ateities darbus pasakoja Rietavo Oginskių kultūros istorijos muziejaus direktorius Vytas Rutkauskas.