Šiandien Vilniaus senamiesčio panoramoje negalima nepastebėti Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčios, juolab kai vietoje per sovietmetį įprastų, niekuo neišsiskiriančių fasado spalvų jos bokštai staiga nusidažė ryškia, tamsia plytų spalva. Tai „Pompėjos raudona“- su pasidžiavimu atkurtąją barokinę spalvą vadina dominikonas brolis Pijus OP. Apie pietinio bokšto ir vienuolyno restauravimą pasakoja architektas Vytenis Zilinskas. Dominikonų bažnyčia Lukiškių priemiestyje iškyla dar LDK laikais, septynioliktame amžiuje. Broliai dominikonai stato ne tik bažnyčią bei vienuolyną, bet įkuria ir šventojo Jokūbo ligoninę. Špitole dominikonai rūpinosi iki devyniolikto amžiaus pradžios, kai Lietuvos generalgubernatorius Vilniaus vyskupui nurodė, kad vienuolyne bus steigiama venerinių ligų ligoninė. Tai buvo pirma pasaulietinė ligoninė Vilniuje, vėliau perduota gailestingųjų seserų žinion. Planuojant perkelti psichinius ligonius iš bonifratų vienuolyno, senieji korpusai pradėti rekonstruoti, statomi nauji. Devyniolikto amžiaus pradžioje, šventojo Jokūbo ligoninė turėjo apie tris šimtus lovų ir buvo stambiausia Vilniaus mieste. Pirmojo pasaulinio karo metu, vokiečiams okupavus Vilnių, dalis ligoninės patalpų naudojama karo belaisvių stovyklai. Lenkijai aneksavus Vilniaus kraštą, ligoninėje įsikuria Stepono Batoro Universiteto klinikos neurologijos skyrius. Iškart po karo - Vilniaus miesto Greitosios pagalbos stotis, ją iškėlus, pastatai perduoti pirmajai tarybinei ligoninei. Iš Lukiškių aikštės iškėlus istorinį turgų, 1952 m. čia iškyla paminklas Vladimirui Leninui, kuris kaip žinome, atkūrus Lietuvoje nepriklausomybę, 1991 m., demontuotas. Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčią, į kurią po metų sugrįžo broliai dominikonai, sovietai buvo uždarę septintajame dešimtmetyje. Sugrąžinus nuosavybę vienuoliams dominikonams, jiems teko misija prikelti senosios barokinės bažnyčios dvasią. Broliai sumanė Vilniaus miestui dovanoti karilioną, tačiau pradžioje teko sutvarkyti pietinį bažnyčios bokštą. Šiandien dairantis nuo Vilniaus Tauro kalno, devynioliktojo amžiaus fotografų dėka, galima įsivaizduoti, kaip ši vieta atrodė prieš daugiau nei šimtą metų. Lukiškės. Vilniaus priemiestis pavadinimą, kai kurių tyrinėtojų nuomone, gavęs iš žodžių „laukas“ ar „lanka“ prie upės. Šešioliktame amžiuje pirmieji kartografai braižydami svarbiausio Lietuvos didžiosios kunigaikštystės miesto planus apsieidavo be detalesnio Lukiškių priemiesčio vaizdavimo. Neįdomi vieta tiek kariniu, tiek ekonominiu požiūriu. Vis dėlto greta politinio ir kultūrinio centro plytinti dykvietė negalėjo apsieiti be to meto gyventojų paliktų pėdsakų. Aštuonioliktojo amžiaus pradžios sudarytame Vilniaus miesto Fiurstenhofo plane jau matome vienuolių dominikonų pradėtos statyti mūrinės Šventųjų apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčios kontūrus. Plano braižytojai pastebėjo ir pažymėjo dar vieną svarbų šios vietovės objektą – Totorių gyvenvietę. Šiemet prasidėję Lukiškių aikštės tvarkymo darbai vėl suteikė progą į šią teritoriją įžengti archeologams. Ankstesnių archeologinių tyrinėjimų metu Lukiškių aikštėje jokių vertingesnių mokslui radinių neaptikta, tačiau šie metai buvo ypatingi. Archeologas Olegas Fediajevas pristato tyrinėjimų rezultatus, o apie Lukiškių vietovės praeitį pasakoja Kultūros paveldo departamento vyr. specialistė Indrė Baliulytė.