Kasmet tūkstančiai svetur gyvenančių tautiečių grįžta į Lietuvą, o jų sprendimą lydi daugybė emocijų. Tiems, kurie iš užsienio parvyksta su vaikais, kyla papildomas rūpestis: kaip tinkamai pranešti apie pokyčius ir padėti vaikui jiems pasiruošti? Į šiuos klausimus nuotoliniame seminare atsakė Paramos vaikams centro vadovė, vaikų ir paauglių psichoterapeutė Aušra Kurienė ir „Renkuosi Lietuvą“ psichologas Mantas Jeršovas.
Nuotolinis seminaras „Grįžimas su vaikais: emociniai aspektai“ buvo organizuojamas Tarptautinės migracijos organizacijos Vilniaus biuro projekto „Renkuosi Lietuvą“, jį moderavo LRT žurnalistė Karolina Panto.
Kada ir kaip pranešti apie sprendimą?
Pasak A. Kurienės, svarbiausia, kad tėvai vaikams praneštų apie persikėlimą tada, kai bus tvirtai apsisprendę. Svarstymais, abejonėmis dalintis ji nepataria. „Žinoma, priklauso nuo to, kokio amžiaus vaikai – jei tai paaugliai, galbūt jie yra įtraukti į tokio sprendimo priėmimą, bet jei kalbame apie mažesnius vaikus, tai jie nelabai turi argumentų ir jiems tai gali didinti nerimą.
(...) Labai svarbu nepasakyti iš vakaro – rytoj išvykstame gyventi į Lietuvą. Tokie siurprizai tikrai nedžiugina nei suaugusiojo, nei vaiko. Jie gali išsigąsti, pasimesti. Lygiai taip pat savaitė ar mėnuo gali būti tikrai labai nedidelis laikas. Suprantu, kad gali būti spontaniškas sprendimas, kuris priimtas dėl kažkokių priežasčių, bet bendras principas – kai suaugusieji apsisprendę, kai jie žino, ką jie darys, jie turi informuoti vaikus“, – pažymi pašnekovė.
Ji tikina, kad geriausia tokią žinią pateikti susirinkus visai šeimai, kai dalyvauja abu tėvai. Be kita ko, svarbu tokiam pokalbiui skirti pakankamai laiko, nepranešti naujienos skubant, pavyzdžiui, prieš išvykstant į darželį ar mokyklą.
„Galima pasakyti, kad yra svarbus pokalbis, svarbūs sprendimai mums visiems ir reikia būti kantriems – sulaukti vaiko klausimų, galbūt kažkokių jausminių išraiškų. Kažkas gali labai apsidžiaugti, nes gal augo girdėdamas apie svajonių žemę, kur žolė kitaip kvepia ir paukščiai kitaip gieda, kažkas gal yra buvęs ir jam ten nepatiko, tada ta žinia siaubinga, labai gąsdinanti. Visos reakcijos yra svarbios, tėvams reikia išgirsti, neskubėti paneigti ar patvirtinti. (...) Duoti laiko ir sau, ir vaikams su ta mintimi susigyventi“, – dėsto vaikų ir paauglių psichoterapeutė.
Anot specialistės, reikia paskatinti vaiką užduoti jam kylančius klausimus ar išreikšti jausmus, o jei vaikas nerimauja, parodyti palaikymą ir padėti vaikams su užklupusiomis emocijomis išbūti.
„Jei vaikas sako, kad tikrai pyksta ant jūsų, tėvams būtų svarbu pažiūrėti į šią situaciją vaiko akimis ir pasakyti: „Aš suprantu, tikrai pikta, kad daug dalykų tavo gyvenime pasikeis, bet tikiu, kad bus ir daug dalykų gerų, kuriuos tas pokytis atneš.“
Net jei vaikas išsigąsta ir sako: „Nemokėsiu kalbos, neturėsiu draugų“, nereikia iškart raminti, kad viskas bus gerai, nes nežinom, kaip bus iš tikrųjų, ypač pirmais mėnesiais. Verčiau pasakyti, kad „mes būsim šalia, kad jei kils rūpesčių, spręsime juos drauge“, – pataria A. Kurienė.
„Renkuosi Lietuvą“ psichologas M. Jeršovas priduria, kad tėvams svarbu būti užtikrintiems dėl savo sprendimo ir nepasiduoti kaltės jausmui, kuris dažnai aplanko su vaikais grįžtančias šeimas.
„Su kuo aš susiduriu, tai su tėvų kalte, baime, kad jeigu mes priimsime sprendimą, ypač jei vaikas sako, kad nenori, tai gal aš kažkaip jo gyvenimą sugadinsiu. Tėvai kartais jaučia labai didelę kaltę, pradeda abejoti ir pasimeta. Svarbu nepamiršti, kodėl priėmėte tą sprendimą“, – sako specialistas.
Abu psichologai pabrėžia – tam, kad galėtų atlaikyti vaikų reakcijas, būti kantrūs, tėvai turėtų rūpintis ir savo psichologine būkle. Pastebėjus, kad kyla emocinių sunkumų, patiriant pokyčius, palaikymo verta kreiptis į artimuosius, o jei tokios galimybės nėra, ieškoti specialisto pagalbos.
Kaip paruošti vaiką pokyčiams?
A. Kurienė pažymi, kad svarbu suvokti, jog išgyvendamas pokyčius vaikas išgyvena ir praradimą. Jis turi palikti draugus, darželį ar mokyklą, galbūt būrelius, savo lovą, mėgstamas vietas. Specialistė pataria, jog susitaikyti su pokyčiais vaikui gali padėti tam tikrų dalykų iš praėjusio gyvenimo etapo išsaugojimas.
„Kai mes prarandam dalykus ir paliekam, tai neišvengiamai yra liūdesys, ilgesys, kai atvažiuoji į kitą vietą, neišvengiamai lygini – ir nebūtinai objektyviai – tai, ką tu randi, ar tai yra geriau, ar blogiau. (...) Tėvams tikrai svarbu nepamiršti to praradimo, reikia padėti vaikams išsaugoti tam tikrus dalykus. Kartais atrodo, kad mes esam skaitmeniniame pasaulyje ir kad visas pasaulis prieinamas – susisieksi per „Zoomą“ ar kitaip ir tarsi nebūsi išvykęs, bet tai nėra tiesa.
Kartais vaikams reikia padėti ir adresus susirinkti, ir kažkokiomis dovanėlėmis ar draugystės apyrankėmis apsikeisti, fotografijas pasidaryti, kurias namuose galės turėti ir naujiems draugams parodyti. Tai čia irgi tėvų pasirūpinimo klausimas, kad tas buvęs gyvenimas išliktų. Svarbu vaiko paklausti, ką jis norėtų pasiimti“, – komentuoja vaikų ir paauglių psichoterapeutė.
Specialistai patikina – atradimų ir naujovių etape, kuriame daug nežinomybės, tėvai gali padėti vaikams suteikdami kuo daugiau konkretumo.
„Pasakyti, ar turės kambarį, ar dalinsis su sese, kur gyvens – gal pirmus mėnesius pas senelius, o po to nuomosis, ar kažkur netoli bus ežeras – tie dalykai suteikia konkretumo ir baisias fantazijas gali panaikinti. Tada drąsiau ir tyrinėti, nes supranti, kad kažkas yra taip, kaip tau pasakojo“, – pažymi M. Jeršovas.
Be kita ko, specialistė išskiria ir galimybę tėvams atlikti tam tikrus namų darbus – pasidomėti, pavyzdžiui, mokykla. Galbūt susisiekti su būsima auklėtoja, aptarti, ką vaikas ras naujoje klasėje, išsiaiškinti mokyklos tvarką – vertinimo sistemą, pamokų trukmę – ir vėliau viską aptarti su vaiku.
„Kartais vaikams reikia pagalbos susirasti draugų, ypač jei jie grįžta į kokią nors trečią, septintą klasę, kur jau yra nusistovėjusios draugystės, kur yra nusistovėjusios grupės ir veiklos. (...) Galima paprašyti mokytojos, auklėtojų, kad pristatytų, kad kažką pasakytų apie vaiką. Net mažų vaikų svarbu paklausti, ar nori, kad tave palydėčiau, ar nori eiti su auklėtoja“, – pataria specialistė.
M. Jeršovas priduria, kad verta vaikui paaiškinti, jog tuo metu, kai viskas kinta, tam tikri dalykai vis tiek išliks. „Pasakyti, kad mokykla yra mokykla, jei kažkas ir skirsis, tai vis tiek bus pamokos, bus pertraukos, nes kartais sako, jog vaikai bijo, kad viskas bus kitaip“, – sako psichologas.
A. Kurienės teigimu, ne mažiau svarbu išlaikyti ir šeimos ritualus, kurie suteiktų vaikui stabilumo. Pavyzdžiui, jei šeima drauge vakarieniaudavo, šią tradiciją puoselėti ir persikrausčius į Lietuvą, jei vaikui būdavo skaitoma pasaka prieš miegą, tą tęsti ir toliau.
Kokie ženklai rodo, kad vaikas neprisitaiko?
Kaip aiškina A. Kurienė, tam tikri ženklai gali padėti tėvams suprasti, jog vaikas naujoje aplinkoje nesijaučia gerai. Pavyzdžiui, ikimokyklinukai savo emocinę būseną gali atskleisti per žaidimus ar piešinius.
„Jei vaikas piešdavo ar žaisdavo kokį nors vaidmenų žaidimą, tai tuo atveju, jei jis išgyvena didelį emocinį sunkumą, didelė tikimybė, kad jo žaidimo, piešinių turinys keisis. Jis gali tapti agresyvesnis, liūdnas, destruktyvesnis ir tai užsitęsia. Yra didelė tikimybė, kad naujovių periodu tai gali įvykti, bet per tam tikrą laiką vaikas grįžta į normalų funkcionavimą.
Jei jis darosi vis labiau destruktyvus, neramiai miega, jį kankina kokie nors košmarai arba jis pagal amžių labai sumažėjęs, pavyzdžiui, turime šešiametį, kuris elgiasi kaip trimetis ir pusę metų negrįžta į šešiamečio funkcionavimą, yra labai verksmingas, akivaizdžiai liūdnas, tai rodo, kad tikrai su tuo pokyčiu pačiam vaikui susitvarkyti yra per daug“, – aiškina specialistė.
Pasak A. Kurienės, kiek kitaip apie savo emocijas signalizuoja paaugliai, dažniausiai tokiu atveju jie tampa nemandagūs, nemalonūs, užsisklendę, pikti ir nuo kitų atsiribojantys.
„Tokiu atveju svarbu nekaltinti vaiko dėl tos būsenos, nesakyti: „Visiems sunku, o dar tu dabar bjauriai elgiesi.“ Svarbu po tais spygliais, po tuo išoriniu aršumu ar tokiu lindimu į olą, pavyzdžiui, kai sulindo į savo telefoną ir niekur nedalyvauja, pamatyti tai, kas viduje darosi – gal labai daug nerimo, liūdesio ir ilgesio, gal nesiseka, gal jam neatrašo draugai, kurie žadėjo“, – sako vaikų ir paauglių psichoterapeutė.
Kaip priduria M. Jeršovas, galimi ir tokie atvejai, kai vaiko elgesys dėl emocinių išgyvenimų pasikeičia ne į blogesnę, o į geresnę pusę.
„Vaikas pagerėjo, viską susitvarko, neina iš namų, tapo labai rūpestingas, jokių problemų neliko. Užsienyje galbūt kažkas buvo, o čia pasikeitė. Tuomet svarbu klausti, domėtis“, – komentuoja specialistas.
Visą pokalbį su specialistais galite peržiūrėti vaizdo įraše:
