Šiandien Eglė Skupienė laiminga trijų vaikų mama, namus ir ramų gyvenimą radusi Vilniaus pakraštyje. Moteris juokiasi, kad jau pusantrų metų tęsiasi idilė ir savotiškas medaus mėnuo su Lietuva. Po dvidešimties metų svetur penkių asmenų šeima nusprendė Mančesterį iškeisti į tėvynę. Ir iki šiol nė vienas nepasigailėjo.
„Man šeima daugiausia teikia džiaugsmą. Yra dalykų, dėl ko galima skųstis, bet aš primerkiu akį ir galvoju, kad geri dalykai yra didesni ir jais džiaugtis yra smagiau“, – sako Eglė.
Prieš du dešimtmečius vykti į Jungtinę Karalystę nebuvo sąmoningas Eglės sprendimas.
Tada svetur ją išvedė meilė. Ir atrodė, kad tik trumpam. Jos vyras išvyko metams, o ji vis važiuodavo pas jį atostogauti, mat tuo metu dar studijavo Lietuvoje.
„Supratau, kad išvažiavau, kai vieną vasarą grįžusi ieškojau, ką čia man parsivežti į Angliją. Mamai sakau: „Žinai, noriu šitą parsivežti namo.“ Tai čia jau nebe namai? Tai namai ten? Tikriausiai tada buvo lūžis, kai supratau, kad gyvenu jau ten“, – prisimena Eglė.
Lietuvė sako laikui bėgant pamilusi Jungtinę Karalystę kaip tikrus namus. Drauge su vyru daug keliavo, norėjo pažinti ne tik vietas, bet ir žmones. Tačiau baigusi ekonomikos ir politikos mokslus Lietuvoje suprato, kad darbo jau teks ieškoti užsienyje.
„Aplinka man sakė, kad visi čia dirba fabrikuose. Tokia buvo ir mano savivertė. Galvoju, mokslus baigiau, kaip čia dabar... O man sakydavo: „Tai čia visi mokslus baigė, ko tu nori?“ Ėjau į agentūrą nusiteikusi dirbti fabrike. Kai manęs paklausė, kokio darbo ieškau, sakiau: „Biure.“ Maniau, reikia pabandyti. Pabandžiau ir man pavyko“, – pasakoja pašnekovė.
Eglė įsidarbino apskaitininke ir sparčiai kilo karjeros laiptais. Netrukus jai buvo patikėta net kelių tarptautinių įmonių buhalterija. Tačiau moteris atvira, viduje kažkas graužė. Ir tai buvo tėvynės ilgesys. Lietuvė pamena, kaip su vyru pradėjo svarstyti, kodėl negalėtų grįžti namo. Juk sukauptą patirtį gali pritaikyti ir gimtinėje.
Ir nors dabar negali atsidžiaugti sprendimu imtis didelių pokyčių, moteris prisipažįsta, buvo labai neramu. Kankino klausimai ir įkyrios mintys – o kas, jei kas nors nepasiseks? Juk kraustytis reikėjo 5 žmonėms.
„Tai yra 5 gyvenimai. Būreliai, mokyklos, darželiai, darbai, hobiai, namai, mašina. <...> Anglijoje pabaigti, čia pradėti. Surasti, kaip autobusu važiuoti, kur bilietą pirkti. Nebežinai, ar čia taip pat, kaip buvo prieš 20 metų. Tokia kaip iš mėnulio nukritus jautiesi“, – pripažįsta Eglė.
Nerimavo moteris ir dėl 3 sūnų. Mažylis vis dar lanko darželį, o vyresniesiems teko kibti į mokslus jau lietuvių kalba.
„Tikriausiai viena didžiausių baimių, kaip pritaps mokykloje, jų kalbėjimas, galbūt akcentas. Nors didelio akcento ir nebuvo, kalbėjo ir kalba gan gerai, rašyba yra sudėtinga. Raidžių papildomų prisidėjo jiems. O šiaip džiaugiamės. Mokykla gera, susidraugavome su pavaduotoja, su mokytoja“, – sako grįžusi tautietė.
Eglė juokiasi, kad jų kelionė į tėvynę buvo tarsi viesulas, viskas vyko greitai ir gana chaotiškai. Namą šeima išsirinko apžiūrėjusi tik sienas, o apdailą jau derino internetu. Nebuvo laiko svarstymams ir perkant naują automobilį bei buities rakandus.
Pasirūpinusi šeima, namais ir daugybe reikalų, Eglė pagaliau ir pati rado vidinę ramybę. O su ja ir mėgstamą veiklą, kuri neturi nieko bendro su apskaita. Dabar moteris moko vaikus anglų kalbos. Pamokas Eglė veda ir gyvai, ir internetu. O namuose turi sukaupusi nedidelę bibliotekėlę. Mokytis čia ateina ir mažyliai, ir vyresni mokiniai. Nuolat ateina naujų mokinių.
„Tikrai nesitikėjau ir netikėjau, bet dariau tai, kas patinka, ir labai gera gauti atgalinį ryšį. <...> Čia, Lietuvoje, radau pusiausvyrą, ten to nebuvo. Nors tuo metu galvojau, kad man Anglijoje tikrai labai patiko, buvo labai gera, bet dabar suprantu, kad gali būti dar geriau“, – pažymi pašnekovė.
Visą istoriją žiūrėkite LRT PLIUS laidos „Širdyje lietuvis“ įraše.
