Nuo vaikystės meilę karatė jautusi ir šio sporto čempione tapusi Gabija Kalinauskaitė išvykusi į Didžiąją Britaniją įsidarbino viename griežčiausių šalies kalėjimų. Kasdien pavojingiausius nusikaltėlius prižiūrėjusiai lietuvei ne kartą teko nuo jų gintis fiziškai. „Žinome, su kuriais kaliniais reikia elgtis atsargiau, turime sąrašą tų pavojingesnių“, – savo patirtimis dalijasi tautietė.
„Silpni žmonės ten pražūtų“
Lietuvos čempionė jaunių kategorijoje, Europos vicečempionė, daugkartinė Lietuvos rinktinės narė – tokiais laimėjimais gali pasigirti daug metų karatė atidavusi kaunietė Gabija.
Visgi prieš 9 metus tautietė staiga atvyko į Angliją, nubraukė visus sportinius pasiekimus ir griebėsi paprastų, nekvalifikuotų darbų. Tiesa, iš pradžių dar galvojo, kad derins tai su treniruotėmis, bet realybė pasirodė kitokia.
„Dirbau kambarine, paskui padavėja, (...) bet kol dirbau, nebeužteko jėgų eiti į treniruotes vakare. Nemokėjau anglų kalbos, vos galėjau pasakyti: „Sveiki, mano vardas Gabija.“ (...) Tai kur aš važiuosiu, kokios treniruotės?“ – atvirauja LRT TELEVIZIJOS laidos „(Ne)emigrantai“ herojė.
Kai jau pramoko anglų kalbos ir nusprendė ieškoti geresnių darbų, Gabija susidomėjo skelbimu, kuriame buvo rašoma, kad ieškoma sportiškų, gerai fiziškai pasirengusių žmonių dirbti griežčiausio režimo vyrų kalėjimo prižiūrėtojais.
„Jie daro gana neblogą atranką. Pirmiausia nusiunti CV, (...) paskui būna trumpas interviu telefonu, jeigu ten tinki, jie tave siunčia atlikti fizinio testo: ar pakankamai greitai bėgi, ar gali padaryti atsispaudimų, atsilenkimų, pritūpimų, šuoliukų. Buvo toks kaip kliūčių ruožas“, – pasakoja lietuvė.
Sėkmingai įveikusi visą atranką ir atsidūrusi kalėjimo viduje karatė čempionė sako iškart supratusi, kodėl darbuotojams keliami tokie aukšti fizinio pasirengimo reikalavimai. „Silpni žmonės ten pražūtų, nes budima be šaunamojo ginklo“, – sako pašnekovė.
„Turėdavome dujų balionėlį, išskleidžiamą lazdą, jei gintis reiktų. Antrankius turėdavome, peilį. Jis naudojamas, jei kalinys bandytų nusižudyti, kad būtų galima nupjauti virvę. Mums sakydavo, kad čia dažniausias atvejis, kuriam naudosime“, – aiškina tautietė.
Vertėjavo lietuviams kaliniams
Gabija sako, kad kalėjime visada reikia būti budriam, ypač pirmais mėnesiais, kai nuteistieji įvairiais būdais tikrina naujų apsaugininkų ribas. „Mus įspėja, kaip kas bus. Sako: iš pradžių visi bus draugiški, nes norės tapti draugais“, – teigia Gabija. Visgi vėliau tarp kalinių ir apsaugininkų susistumdymų netrūksta.
„Jie atsiduria kalėjime ne dėl to, kad yra minkšti ir pūkuoti. Jie žudikai, jiems trūksta socialinių įgūdžių, galbūt jie augo šeimose, kur tėvai narkomanai, alkoholikai. Jie nežino, kaip kitaip elgtis. Tie, kurie jaunesni patenka į kalėjimus, jie nėra matę kitokio pasaulio. Jų vienintelė kalba yra fizinė“, – sako pašnekovė.
Lietuvė pasakoja ir pati gavusi nemalonų kalinių krikštą, kai jau pačią pirmą savo darbo dieną teko gelbėti žiauriai užpultą kolegą. „Jei nebūčiau ten buvusi, sakė, neaišku, kaip būtų baigęsi“, – atvirauja moteris.
„Tik baigėme mokslus, dar neturėjau jokių ginklų. Turėjau sekti kitą pareigūną. Jis dirba, o aš žiūriu, padedu. (...) Mano kolegą griebė, bandė įtraukti į celę ir uždaužyti. (...) Reikėjo ginti, pasitarnavo mano karatė įgūdžiai. Neatsimenu, kas vyko, man tik papasakojo, ką padariau. Pareigūnas po kelių savaičių pasakė: „Ačiū, kad išgelbėjai gyvybę“, – pasakoja laidos herojė.
Kalėjimo valdžia ir Gabiją, ir kitus darbuotojus, pradedančius naują pamainą, įspėdavo, kurių nuteistųjų reikėtų labiau pasisaugoti, kurie linkę smurtauti ar provokuoti.
„Žinome, kurie kaliniai sėdi už išprievartavimą, nužudymą, žinome, su kuriais elgtis atsargiau, kad negalima stovėti šalia. Turime pavojingųjų sąrašą. Būna, uždarinėji vartus, o jie tau per rankas perbraukia. Yra taisyklė prižiūrėtojų neliesti. Mes kalinių irgi neliečiame.
Vartus reikia užstumti, jie sunkūs, reikia prilaikyti, kad nesitrenktų. Vienas kalinys vis bandydavo paliesti merginas. Kiekvieną kartą reikia raportuoti. Jiems už tai skiriamos bausmės. Jie žino, kad neturėtų taip elgtis, bet vis tiek taip daro“, – teigia tautietė.
Ne paslaptis, kad Anglijoje už grotų sėdi ir kelios dešimtys lietuvių. Eidama saugoti kalėjimo, Gabija tą puikiai žinojo ir iškart suprato, kad ne vieną ten sutiks. Taip ir buvo. Nors draugysčių su jais neužmezgė, tai, kad pašnekovė moka lietuvių kalbą, pasitarnavo nuteistiesiems.
„Teko pabūti ir vertėja. Lietuvis suprato angliškai, bet ne idealiai. Jei ko nors nesuprasdavo, padėdavau. Kartą jam reikėjo į ligoninę tyrimų. Jis nesuprato, kodėl atėjo jo paimti, ir pradėjo stresuoti. Tai paaiškinau, kad jam reikia į ligoninę. Tada apsiramino, pašnekėjome.
Kai šneku su jais lietuviškai, turi būti įjungta kamera, (...) kad nesitarčiau ko nors su jais. Jei kils įtarimas, viskas nufilmuota. Vertėjas galės išversti, ką aš su tuo kaliniu kalbėjau. Jie prižiūri, kad lietuvė neįneštų jam telefono, narkotikų ar dar ko nors“, – dėsto Gabija.
Dirbdama kalėjime, slėpė, jog lanko karatė
Tarp pavojingiausių nusikaltėlių išdirbusi šimtus pamainų, dabar Gabija gali atvirai pasakyti, kad kalėjimo aplinka kelia daug streso. Profesionali sportininkė pasakoja, kad tomis dienomis, kai kalėjime tvyrodavo daugiau įtampos, po darbo ji keliaudavo išsikrauti į sporto salę.
„Sunervina, pavadina kokia kvaila blondine. (...) Neleidi ko nors daryti – išvadina visokiais vardais. Negali šaukti „tu pats durnius“, tai būtų provokacija. Turi nusiraminti, susiimti, vakare eini į karatė treniruotę atsigauti“, – pasakoja moteris.
Kol dirbo kalėjime, Gabija negalėjo viešai kalbėti apie tai, ką ten mato ir išgyvena, tačiau dabar, kai to darbo atsisakė, jos neriboja jokios sutartys.
„Kol dirbame kalėjime, turime pasirašę sutartį, kad negalime dirbti kito darbo. Ypač tokio kaip kovos menų klube. Jie sako, kad tokia profesija pavojinga. Jei kaliniai sužinotų, kad aš karatė trenerė, tai norėtų patestuoti, kaip treniruojuosi, kaip mušuosi. Tai aš niekam nepasakodavau, net ne visi kolegos žinojo, kad po kalėjimo važiuoju į karatė treniruotes“, – tvirtina tautietė.
Šalyje kylant nusikalstamumo lygiui, visiems labai svarbu mokėti apsiginti, sako lietuvė. Dėl to ji Piterbore, Vidurio Anglijoje, kur pati gyvena, jau kurį laiką yra atidariusi sparčiai augančią karatė mokyklą.
„Šiuo metu turiu per 40 mokinių. Kaskart prieš rugsėjį, sausį arba per Velykas darau reklamą. Ateina naujų studentų po 10–15 kiekvieną kartą. Tai laukiu naujos bangos, naujo sezono“, – juokiasi pašnekovė.
Viso pasakojimo klausykitės LRT TELEVIZIJOS laidos „(Ne)emigrantai“ įraše.
Parengė Aistė Turčinavičiūtė
