Pasaulio krikščionims visame pasaulyje minint dieną, kai buvo nukryžiuotas Jėzus Kristus, Filipinuose Didįjį penktadienį galima išvysti itin realistišką paskutinių Kristaus gyvenimo akimirkų atkartojimą. Stebėti tokią drastišką ceremoniją yra tekę ir lietuvei keliautojai Aistei Žemaitienei. „Nors nebūdavau labai arti, vakare mano kojos ir rankinė buvo kruvinos nuo užtiškusio tikinčiųjų kraujo“, – prisimena pašnekovė.
Penktadienį į šiaurę nuo Filipinų sostinės Manilos 8 tikintieji buvo prikalti prie kryžių, atkuriant Jėzaus Kristaus nukryžiavimą. Apie 20 tūkst. filipiniečių ir užsienio turistų suplūdo į San Pedro Cutud kaimą Pampangos provincijoje, kad pamatytų šį reginį. Ceremonijoje dalyvavęs 63-ejų metų Rubeno Enaje buvo nukryžiuotas 35-ą kartą, rašo „Reuters“.
„Kol aš vaikščiojau, galvojau tik apie tai, kaip Jėzus jautėsi, nešdamas kryžių, iki kol buvo nukryžiuotas. Negaliu pasakyti, kiek laiko galėsiu tai daryti, nes mano kūnas tai pat sensta“, – tikintįjį cituoja „Reuters“.
Dar septyni filipiniečiai buvo prikalti prie kryžių kituose Pampangos kaimuose.
Ritualai, kai vietiniai tikintieji tempia kryžius, plakasi ar net yra prikalami prie kryžiaus, yra kraštutinės formos tikėjimo išraiška per kiekvienas Velykas šioje šalyje, Azijoje laikomoje katalikybės bastionu.
Katalikų Bažnyčia tokiai praktikai griežtai nepritaria, tačiau šis sunkiai šių dienų pasaulyje įsivaizduojamas reginys pritraukia ne tik būrius vietinių, bet ir turistų.
Kaip portalui LRT.lt pasakoja drastišką ceremoniją prieš kelerius metus stebėjusi keliautoja, „AŽ kelionės“ „YouTube“ kanalo bendraautorė A. Žemaitienė, jiedu su vyru visada stengiasi aplankyti šalis pagrindinių jų švenčių ar išskirtinių didelių renginių metu.
„Filipiniečiai yra išskirtinai religingi, tad šiose ceremonijose dalyvaudavo minios žmonių. Ir tikrai ne tik vyresnio amžiaus žmonės, ką dabar jau neretai stebime Europoje, priešingai, jaunimas Filipinuose irgi labai religingas. Čia beveik visa šventoji savaitė – Semana Santa – pilna renginių, tačiau Didysis penktadienis ir pačios šv. Velykos – ypač.
Didysis penktadienis Filipinuose yra netgi didesnė šventė nei Naujieji metai ar net pačios Velykos. Didįjį penktadienį nedirba institucijos, net televizija nustoja rodyti“, – pažymi Aistė.
Su vyru apsilankiusi Ancheleso mieste, ji iš arti pamatė ceremoniją, kuri kasmet nuskamba visame pasaulyje.
„Tvyrant 39 laipsnių Celsijaus temperatūrai, kai asfaltas buvo įkaitęs taip, kad, kaip sakoma, nors kiaušinienę kepk, daug filipiniečių vyrų basomis tempė už save gerokai sunkesnius medinius kryžius. Juos iš paskos gynė romėnais persirengę pikti pareigūnai, nuolat pliaukšėdami odiniais rimbais. Užsimodavo ir į žiūrovų pusę, taip sukeldami jų baimingus klyksmus.
Viena iš įdomesnių tradicijų – septynių bažnyčių lankymas, kurį kai kurie atlieka arba tempdami kryžių, arba nuolat save plakdami, tai teko išvysti Anchelese. Daug vyrų iš pradžių buvo peiliais specialiai susižaloję nugaras ir toliau plakėsi rimbais eidami, o kraujas tiško į visas puses. Nors nebuvau labai arti, vakare mano kojos ir rankinė buvo kruvinos nuo užtiškusio tikinčiųjų kraujo“, – prisimena Aistė.
Anot keliautojos, ją labiausiai stebino, kad per šią ceremoniją nebuvo pasitraukusių ar prastai pasijutusių.
„Jau kai atrodydavo, kad tikrai jėgų nebeturi, pribėgę kiti žmonės apšlakstydavo vandeniu veidą, tad visi tęsė viską iki galo“, – pasakoja lietuvė.
Nors pati yra apkeliavusi daugiau nei 110 šalių ir, kaip sako, mačiusi nemažai pasaulio, ši ceremonija Aistei įsirėžė į atmintį kaip išskirtinė patirtis. Keliautojos teigimu, sunku patikėti, kad dabartiniame pasaulyje dar vyksta kas nors panašaus.
„Iš dalies tai priminė Viduramžių flagelantus, apie kuriuos teko skaityti istorijos vadovėliuose. Tiek, kad dabar, XXI amžiuje, tikrai sunku įsivaizduoti, kad kažkas taip elgtųsi. Bet labiausiai įsiminė net ne tuo, kiek žmogaus kūnas gali iškęsti, bet kad visi tai darė vedami išskirtinai religinių sumetimų, norėdami patys patirti tai, ką patyrė Jėzus Kristus“, – sako lietuvė.
Ji atkreipia dėmesį, kad kitose Filipinų vietose Didžiojo penktadienio minėjimai gerokai nuosaikesni, bet ne mažiau svarbūs – kiekviename mieste ir miestelyje yra jam būdingų procesijų.
„Jog Filipinai yra viena katalikiškiausių šalių, galima justi ir iš to, kad Velykų savaitgalį visos bažnyčios buvo sausakimšos, vos radome kur atsisėsti, net ir atėję gerokai anksčiau, minios žmonių telkėsi bažnyčių kiemuose, nes paprasčiausiai netilpdavo“, – pasakoja Aistė.
Siargao saloje gyvenantis lietuvis Kristupas Kalabuchovas taip pat akcentuoja, kad minėtos kruvinos ceremonijos paplitusios negausiai. Anot pašnekovo, jo aplinkoje tradicijos apsiriboja eiliniu, galbūt kiek labiau šventiniu ir ilgesniu apsilankymu bažnyčioje.
„Filipiniečiai yra labai tikintys, viskas, kas susiję su krikščionybe, yra labai svarbu ir gerbtina. Plakimosi ceremonijos nėra paplitusios visoje šalyje, net ir filipiniečiams tai – įspūdingas renginys, kurio nepamatysi savo aplinkoje kiekvienų Velykų proga“, – patikina lietuvis.
