Prieš devynerius metus savo santechnikos įmonės filialą Belgijoje atidaręs Jonas atviras – šiandien į šios šalies pusę net nenori žiūrėti. Nors iš pradžių į rasistinius juokelius apie „purvinus lietuvius“ Jonas numodavo ranka, į situaciją kitaip pradėjo žiūrėti, kai statybų partneris Belgijoje tiesiog nustojo mokėti už atliktus darbus. Šiandien jis Jonui skolingas daugiau nei 40 tūkst. eurų.
„Visada stengėmės palaikyti draugiškus santykius, atveždavome iš Lietuvos tai lietuviško alaus, tai medaus, stengėmės bendrauti žmogiškai O dabar jis daugiau nei du mėnesius net ragelio nekelia. Velniava, atsiprašant“, – pasakoja Jonas, kurio vardą jo prašymu pakeitėme.
Tokių istorijų, kai lietuviams Belgijoje nebuvo tinkamai sumokama už atliktus darbus ar jie darbo vietoje susidūrė su užgauliojimais, yra ir daugiau. Kaip LRT.lt informavo Belgijos valstybinė Socialinių tyrimų ir informacijos tarnyba, vien praėjusiais metais jų tarnyba gavo apie 400 skundų dėl darbo apmokėjimo problemų vien iš Belgijoje dirbančių Lietuvos piliečių.
Vis dėlto tarnybos vadovas tikina – skubėti daryti išvadų, jog užsieniečiai yra diskriminuojami nereikėtų, daug skundų sulaukiama ir iš pačių belgų.
Tuo metu Lietuvių bendruomenės Belgijoje vicepirmininkė Asta Kulikauskaitė sako, kad per daugiau nei dešimtmetį bendruomenė sulaukė tik poros užklausų dėl panašių situacijų. Ji svarsto, kad veikiausia daugiau tokių atvejų kyla D. Britanijoje ar Norvegijoje, kur didelė lietuvių dalis dirba mažiau kvalifikuotus darbus gamyklose.
„Į Belgiją tokių atvažiuoja mažai būtent dėl kalbos“, – sako ji.
Ant mano kolegės darbo pažymėjimo išvis parašė, kad ji iš SSRS.
Belgijoje daugiausiai kalbama prancūziškai ir olandiškai, jei atvykti čia vis tik pasiryžtama, mažiau kvalifikuotus darbus lietuviai paprastai dirba olandakalbėje šalies dalyje Flandrijoje, kur daugiau galimybių susikalbėti anglų kalba. Ten įvyksta ir kuriozų.
„Mano dokumentuose įrašė, kad aš esu sezoninė darbuotoja, nors nesu, kad tik jiems mokesčiai būtų mažesni. Dabar turiu gerti valerijoną. Ant mano kolegės darbo pažymėjimo išvis parašė, kad ji iš SSRS“, – stebėjosi viena lietuvė, dirbanti valymo srityje.
Įkainį už darbą per 4 metus pakėlė 2,5 euro
Per 16 įmonės gyvavimo metų Jonui teko dirbti ne vienoje šalyje – Latvijoje, Rusijoje, Vokietijoje. Filialą Belgijoje Jonas nusprendė įsteigti dar 2013 metais.
„Pagrindinė mūsų veikla – vidaus inžineriniai tinklai – vandentiekis, kanalizacija, šildymo tinklai. <...> Radome partnerį Belgijoje, sudarėme darbų sutartį. Esame, grubiai tariant, darbo jėga – duodame belgų kompanijai du savo darbuotojus, taigi vieną brigadą su mūsų automobiliu, mūsų įrankiais. Atliekame darbus ir mėnesio gale pateikiame sąskaitą, o belgų partneris ją apmoka. Tokiu būdu dirbome 9 metus su pertraukomis“, – pasakoja jis.
Vyras pasakoja, kad iš pradžių problemų nekilo, tiek jam, tiek jo komandai patiko belgų darbų organizavimo modelis: „Mes ramiai dirbame, viską padarome, mums laiku sumoka, pinigai nėra dideli, bet tai vis tiek buvo stabilios pajamos. Vien tai, kad pradirbome 9 metus, manau, reiškia, kad mūsų darbų kokybė buvo gera.“
Santykiai su partneriu pradėjo šlyti Jonui paprašius keisti darbų įkainius.
„2013, kai pradėjome dirbti Belgijoje, Lietuvoje montuotojų atlyginimai buvo dar litais ir, palyginus, nedideli. Todėl belgo pasiūlyti įkainiai (mes kasmet su juo pasirašydavome sutartį) mums tiko, – prisimena. – Paskui Lietuva įsivedė eurą, pradėjo kilti įkainiai ir mums pasidarė sunku rasti montuotojų, kurie važiuotų dirbti į Belgiją, o partneris nesutiko jų kelti. Įsivaizduokite, tada už santechninio taško sumontavimą įkainis siekė 45 eurus, o per 3–4 metus jis įkainį sutiko pakelti iki 47,5 euro. Aš algą savo santechnikams turėjau pakelti nuo 1 500 iki 2 500 eurų į rankas iš savo vidinių resursų.“
Jonas sako, kad statybų, ypač santechnikos srityje, tapo vis sunkiau rasti darbuotojų, tuo labiau lietuvių, kurie norėtų vykti dirbti svetur.
„Lietuvoje santechnikas įmonėje uždirba apie 2 000 eurų, o jei dirba savarankiškai, gali uždirbti ir 4 000 eurų. Todėl pas mus žmonės važiuodavo iš Baltarusijos, bet vis tiek jiems mokėdavome padorius atlyginimus, meistras gaudavo 2 500 eurų“, – sako jis.
Nors partnerio Belgijoje nenoras kelti įkainių Joną pykdė, tuo labiau, kai matydavo, jog partneris vis keičia automobilius, pastarojo vertė buvo apie 90 tūkst. eurų, jis toliau vykdė veiklą šioje šalyje. Kai nerasdavo žmonių, norinčių išvykti, darbo imdavosi pats.
„Pats padirbdavau, kad tik atliktume visus savo įsipareigojimus. Objektuose susitikdavome su kitais montuotojais ir pamenu, gal prieš 4 metus kažkaip su vienu vietiniu montuotoju kalbėjomės apie įkainius ir jis sako: „Jūs labai mažai gaunat. Mes už dušo padėklo sumontavimą gauname 75 eurus.“ Mūsų ikimokestinis pelnas tuo metu už tą patį buvo 45 eurai. Ir su kitais kiek tekdavo pakalbėti – lenkais, rumunais, marokiečiais, rusų taip pat būdavo, – suprasdavome, kad mums moka mažiau. Bet, sakydavom, bent stabiliai moka“, – nusijuokia Jonas.
Nustojęs mokėti dingo kaip į vandenį
Iš partnerio Jonas sulaukdavo ir rasistinių juokelių, bet, kaip sako, tada jų nesureikšmindavo.
„Mes atvažiavome su savo autobusiuku prie jo sandėlio ir jis mums sako: „O, atvažiavo purvini lietuviai (dirty Lithuanians). Aš jam juokais pirštu pamojau, kad nu nu nu, ką tu čia šneki. Bet mes niekada rimtai nevertindavome to, nors dabar puikiai suprantame, kad kiekviename juoke yra dalis teisybės“, – sako jis.
Mes atvažiavome su savo autobusiuku prie jo sandėlio ir jis mums sako: „O, atvažiavo purvini lietuviai (dirty Lithuanians).
Galiausiai partneris išvis nustojo mokėti, iki šiol nėra sumokėjęs už pusės metų darbą 2022-aisiais – apie 40 tūkst. eurų, o pats dingo kaip į vandenį.
„Aš esu asmeniškai įsižeidęs, kiek esame turėję verslo partnerių, niekada nesielgėme taip. Kad ir kokių problemų kyla, versle visko gi atsitinka, mes visą laiką bendraujame, komunikacija turi būti. O dabar aš kelis mėnesius neturiu jokio atsakymo. Nežinau net ką galvoti. Suma nemaža, nėra kritinė mūsų įmonei, bet tai yra skaudu“, – sako Jonas.
Šiuo metu Jono įmonė registruotu laišku partneriui yra išsiuntusi visą ataskaitą su atliktais darbais, sąskaitomis ir pan., laukia, gal vis dėlto prabils partnerio sąžinė. Jeigu vis dėlto nieko pasiekti nepavyks, Jonas žada kreiptis į teisininkus.
Per metus Belgijos tarnyba gavo 400 lietuvių skundų
Belgijos valstybinės Socialinių tyrimų ir informacijos tarnybos direktorius Bartas Stalpaertas LRT.lt sako, kad vien praėjusiais metais iš viso tarnyboje buvo pradėta daugiau nei 5 000 bylų dėl vėluojančių ar nesumokėtų atlyginimų, 400 skundų buvo gauta vien iš Belgijoje dirbančių Lietuvos piliečių.
Nusistebėjus, kad tai nemažas skaičius, jis patikslino, jog 5 000 bylų nereiškia, kad iš viso dėl darbo teisės pažeidimų kreipėsi tiek žmonių, jų kiekis yra kur kas didesnis, nes, pavyzdžiui, 1 byla gali būti susijusi su grupe darbuotojų.
„Šias bylas pateikė arba profsąjungos, arba patys darbuotojai – skundą galima paprastai pateikti mūsų interneto svetainėje. Pažvelgus į jūsų šalies statistiką, matome, kad pernai gavome beveik 400 skundų dėl nepakankamo darbo užmokesčio arba jo nebuvimo. Tačiau negalime šių 400 lietuvių atvejų lyginti su 5 000 bylų, nes pastarosiose gali būti įtrauktas ne vienas darbuotojas, taigi tas lietuvių skundų skaičius ne toks jau didelis“, – aiškina B. Stalpaertas.
Jis atkreipia dėmesį, kad 168 lietuvių skundų atvejai buvo susiję su darbo užmokesčio vėlavimu arba neišmokėjimu, 234 – dėl kitų su darbo apmokėjimu susijusių pažeidimų. Kaip aiškina B. Stalpaeras, Belgijoje yra nustatytas minimalios algos dydis, kiek gali būti mokama mažiausiai, bet taip pat yra nustatyti skirtingi minimalios algos rėžiai tam tikrų profesijų atstovams. Šie 234 atvejai susiję būtent su tokiomis situacijomis, kai lietuviams buvo mokama mažiau, nei jų specialybei (sektoriui) nustatyta minimali alga.
„Nepaisant pilietybės, visada stengiamės spręsti problemas. Jeigu kažkam nėra mokama pakankamai pagal mūsų taisykles ir įstatymus, sprendžiame šią problemą tam, kad visi, kas turi teisę į belgišką atlyginimą, jį ir gautų. Tai neturi nieko bendra su pilietybe – pabrėžiu tai“, – sako jis.
Statistikos, kiek lietuvių ar kitų užsieniečių susiduria su užgauliojimu ar rasine neapykanta, tarnyba negali pateikti, tačiau tvirtina, kad visus skundus atsakingai analizuoja.
Padėti gali stiprios profsąjungos
B. Stalpaertas ragina visus su Belgijos darbdaviais problemų turinčius lietuvius nebijoti kreiptis į jų tarnybą. Užpildyti skundą galima šioje svetainėje https://www.sirs.belgique.be/.
„Pateikus skundą mes nedelsiant imamės veiksmų ir perduodame kompetentingoms institucijoms. Darbo inspektoriai, kartu su kitais, atliks patikrinimus ir bandys išspręsti šią problemą“, – sako jis.
Padėti į sudėtingą situaciją patekusiems lietuviams gali ir profsąjungos, kurios šalyje yra itin stiprios. LRT.lt bendravo su pora lietuvių, kuriems problemas dėl darbo užmokesčio padėjo išspręsti būtent profesinės sąjungos.
Belgijos liberaliųjų profesinių sąjungų konfederacijos CGSLB, vienijančios 300 tūkst. narių, nacionalinis sekretorius Olivieris Valentinas sako, kad į profsąjungas darbuotojai gali kreiptis tiek dėl neteisingo apmokėjimo, tiek dėl patiriamos diskriminacijos.
„Darbuotojas Belgijoje turi kelias galimybes. Jis gali kreiptis į socialinę inspekciją, profsąjungą arba tiesiogiai į teismą. Savo darbe kartais matome atvejų, kai žmonės yra diskriminuojami. Tokiais atvejais pirmiausia bandome derėtis su darbdaviais, o jeigu tai neįmanoma, bet yra pakankamai įrodymų, einame į teismą“, – LRT.lt sako O. Valentinas.
Jis sako, kad jų konfederacija neturi konkrečios informacijos apie lietuvių skundus, bet statistika rodo, jog su problemomis Belgijos darbo rinkoje labiau susiduria užsieniečiai, atvykstantys ne iš Europos Sąjungos šalių, ypač bandydami įsidarbinti.
„ES piliečiams problemų susirasti darbą kyla mažai, bet gali nutikti taip, kad jie susidurs su blogomis darbo sąlygomis, darbdavys negerbs kolektyvinės sutarties, atlyginimo ir t. t.“, – pasakoja jis.
