Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui paskelbus apie dalinę mobilizaciją, šalyje kilo protestai, gyventojai ėmė masiškai šluoti lėktuvų bilietus į jiems durų dar neužvėrusias šalis. „Dabar įsibėgėja visuotinė panika“, – tikina Maskvoje gyvenanti lietuvė. Portalui LRT.lt ji sutiko papasakoti, kas pastaruoju metu dedasi Rusijos viduje ir kodėl ji pati iki šiol neišvyko.
Žmonės perka bilietus į niekur
Maskvoje gyvenančios Marinos (vardas pakeistas, tapatybė redakcijai žinoma – LRT.lt) teigimu, žinia apie skelbiamą mobilizaciją nepaliko abejingų.
„Sprendžiant iš komentarų socialiniuose tinkluose, net Z aktyvistai yra prislėgti. Daug lengviau palaikyti tai, kas vyksta, nuo sofos. Dabar įsibėgėja visuotinė panika. (...) Galbūt į namus atkeliavusi grėsmė turės tam tikrą poveikį visuomenės sąmonei“, – komentuoja pašnekovė.
Ji tikisi, kad paskelbta mobilizacija sukrutins šalies visuomenę priešintis režimui. „Visi su tuo siejame viltis. Ar valstybės požiūris į savo žmones gali būti dar baisesnis, nei yra dabar?“ – svarsto Marina.
Lietuvė teigia nemačiusi, kad vyrai būtų gaudomi gatvėse ar metro dėl mobilizacijos, tačiau pažymi – tokių vaizdų internete pilna.
„Tai, kas darosi pastaruosius šešis mėnesius, yra absurdiška, žiauru ir nežmoniška, nepalieka jokių vilčių, kad valdžios institucijų veiksmai bus teisingi ir protingi“, – mintimis dalijasi pašnekovė.
Ji sako, kad Rusijoje prasidėjo antroji masinio bėgimo banga. Kaip vardija Marina, žmonės vyksta į Sakartvelą, Kazachstaną, Tadžikistaną, Kirgiziją, Dubajų ar net Lotynų Amerikos šalis. Tiesa, anot pašnekovės, lėktuvų bilietų jau nėra, o jei ir yra, jų kainos gali viršyti vidutinį metinį atlyginimą.
„Dauguma tų, kurie turėjo galimybę pabėgti, tą padarė žiemą. Kai kurie žmonės jau net buvo pradėję grįžti. Dabar situacija kartojasi. Žmonės leidžia paskutines santaupas bilietams į niekur. Bėga be santaupų, neturėdami ten darbo, nepasiruošę.
Mano aplinkoje taip pat aktyviai diskutuojama apie persikėlimą į kitą šalį. Tačiau vėlgi – tie, kurie turėjo galimybę arba jau seniau planavo išvykti, tą padarė žiemą. Dabar šis sprendimas priimamas veikiau iš panikos ir visų suvokiamas kaip šuolis į bedugnę. Yra tokių, kurie nusipirko bilietus. Tikiuosi, kad jiems pavyks išvykti“, – kalba lietuvė.
„Karo palaikytojai nesudaro daugumos“
Pati Marina kasdienybėje sako beveik nesusidurianti su karą Ukrainoje palaikančiais gyventojais. Tiesa, ji priduria, kad jos aplinką sudaro išsilavinę, kūrybingi žmonės, kurie daug keliauja, yra gerai informuoti, apsiskaitę ir išsiugdę kritinį mąstymą.
„Mano labai plačiame socialiniame rate, apimančiame daugybę skirtingų sektorių, beveik nėra žmonių, kurie pritartų tam, kas vyksta. Tik pora draugų tėvų. Galbūt man tiesiog taip pasisekė, bet nemanau, nejaučiu, kad tie, kurie remia „specialiąją operaciją“, sudaro daugumą.
Kadangi šiuo metu Rusijoje visur veikia tik valstybinė žiniasklaida, vyksta aktyvi propaganda ir visi šaukia, kad palaiko režimą, gali susidaryti klaidingas įspūdis, kad pasaulis išprotėjo ir visi yra valdančiojo režimo pusėje“, – tikina pašnekovė.
Lietuvė priduria, kad gatvėse yra mačiusi Z simbolių ir girdėjusi kitokių nuomonių nei jos pačios, tačiau tokių atvejų nėra daug. Bent jau ne Maskvoje.
„Provincijose, kur yra valstybiniai kanalai ir nėra interneto, greičiausiai dauguma iš tiesų gali palaikyti tai, kas vyksta, būti „stipriųjų“ pusėje, nes jie nežino kito kelio ir neturi galimybės pamatyti.
Gyvenant sostinėje, turint galimybę nueiti į teatrą, į kiną, išgerti alaus bare ir net nuskristi 3–4 dienoms į Paryžių, sunku įsivaizduoti, kaip žmonės gyvena už pragyvenimo lygio nesiekiantį atlyginimą ir neturi galimybės gauti, pavyzdžiui, vaistų, išsilavinimo ar karšto vandens. Rusija yra labai didelė daugiatautė ir daugialypė šalis, jos likimas labai sudėtingas“, – mintimis dalijasi pašnekovė.
Ji pabrėžia, kad pati yra daug keliavusi po Rusiją ir mačiusi žmonių geranoriškumą. Anot Marinos, dalies gyventojų tikrosios situacijos nesuvokimą ar nenorą įsigilinti lemia ne viena priežastis.
„Kai dešimtmečius niekas neklausia tavo nuomonės, nesuteikia teisės rinktis, kai karta po kartos gyvena apimtos baimės, visiško nesaugumo, nepasitikėjimo, pavyzdžiui, valstybe ir policija, kiekvienas stengiasi išgyventi pagal galimybes“, – mintimis dalijasi lietuvė.
Nuovargis ir bejėgiškumo jausmas
Prakalbus apie gyvenimo Rusijoje kasdienybę pastarąjį pusmetį, Marina sako mananti, kad visą dabartinės ekonominės ir geopolitinės padėties siaubą gyventojai pajust artėjant žiemai. Tada, kai pasidarys visiškai aišku, kad sankcijos ir izoliacija Rusiją lydės ilgą laiką ir niekas nebus atšaukta per naktį.
„Kažkaip visi prisitaiko prie įmonių išvykimo, bet man atrodo, kad tai laikinas reiškinys – kol yra atsargų, vyksta lygiagretus importas, o paskutinės kojinės dar nesibaigė.
Tiesą sakant, man asmeniškai nerūpi, be kokių parduotuvių teks apsieiti. Svarbiausia, kad žmonės nustotų mirti, viskas baigtųsi“, – sako pašnekovė.
Jos aplinkoje nuotaikos slogios – kasdienybę lydi nuovargis ir bejėgiškumas. Pasak lietuvės, niekas nekuria tolimų planų, pastarąjį pusmetį visi tiesiog gyvena šia diena.
Nors nemažai gyventojų iš šalies bėga, pati Marina apie tokį žingsnį negalvoja, tiesa, tokią galimybę, būdama Lietuvos pilietė, turi. Ji pasakoja, kad išvykti iš Rusijos svarstė prieš 8-erius metus – iš smalsumo ir noro įgyti naujos gyvenimiškos patirties.
„Tačiau ir tada, ir dabar daug veiksnių neleido man išvykti. Darbas, draugai, asmeninis gyvenimas, per ilgus metus sukaupti socialiniai ryšiai ir labdaros projektas, kuriuo niekas, išskyrus mane, neužsiims. Esu suaugęs žmogus, turiu tam tikrų įsipareigojimų ir nesu pasiruošusi mesti savo gyvenimo dėl kažkokių pašalinių asmenų, kurie taip neatsakingai elgiasi su savo žmonėmis.
Žinoma, motyvacija likti, dirbti, kovoti už save šioje šalyje blėsta kiekvieną dieną. Bet čia mano namai, mano gyvenimas, mano žmonės ir aš taip lengvai nepasiduosiu“, – tikina pašnekovė.
Marina pasakoja pati dalyvavusi vasario 24-osios dienos proteste Maskvoje ir prisimena ją kausčiusią baimę.
„Buvo labai baisu eiti kur nors ir pasiruošti tam, kad gali tekti sėdėti savaitę, skambinti savo klientams ir įspėti juos, kad galbūt negalėsi rytoj ateiti į susitikimą. Tai buvo pirmasis protestas, labai spontaniškas, apie jį nebuvo niekur skelbiama, todėl žmonių nebuvo itin daug, bet stulbino į mus plūstančių OMON`o pareigūnų skaičius.
Buvo imami tik tie, kurie aktyviai šaukė ir nešėsi plakatus. Visi kiti protestai buvo sudėtingesni. Galėjai pakliūti į policiją vien už tai, kad laikai baltą popieriaus lapą, tai apie ką čia galima kalbėti. Daugiau nėjau, nes tai tapo panašu į savanorišką ėjimą į sušaudymą“, – pripažįsta lietuvė.
Ir nors kurį laiką po Rusijos plataus masto invazijos į Ukrainą protestai šalyje tęsėsi, galiausiai jie buvo numalšinti. Tiesa, šią savaitę, paskelbus apie dalinę mobilizaciją, per Rusiją vėl nuvilnijo protestų banga.
Kaip skelbė demonstracijas stebėjusi nevyriausybinė organizacija „OVD-info“, per mitingus, vykusius 38 šalies miestuose, buvo sulaikyti mažiausiai 1349 žmonės. Dalį jų Maskvos centre sulaikė riaušių policija, iš įvykio vietos pranešė naujienų agentūros AFP žurnalistai.
Vis dėlto Marina prisipažįsta nežinanti, ar realu tikėtis, kad į gatves protestuoti išeitų ne keli tūkstančiai, o dešimtys tūkstančių rusų. „Nežinau, kas turi nutikti, kad gatvėse vyktų masinės eitynės. Visa opozicija sėdi kalėjime arba išvyko, nėra laisvos žiniasklaidos, sulaikytiesiems per šios savaitės protestus dabar įteikiami šaukimai į teismą. Visi yra pavargę ir išsigandę“, – kalba pašnekovė.
Su neapykanta Lietuvai nesusidūrė
Pati Marina tikina niekada nelaikiusi savęs ruse, nors ir gimė netoli Maskvos. Pašnekovė pažymi, kad jos tėtis yra pusiau ukrainietis, pusiau rusas, o mama persikėlė čia, kai laukėsi. Visa jos šeima liko Lietuvoje.
„Aš esu lietuvė, užaugusi Rusijoje, kiekvieną vasarą praleidžiu Švenčionių rajone. (...) Mūsų lietuviškoji giminės dalis – apie šimtas žmonių, išsibarsčiusių po visą Lietuvą. Visada labai didžiavausi savo kilme ir reguliariai keliavau aplankyti savo artimųjų. Matyt, iš čia kyla mano europietiškas mąstymas“, – svarsto pašnekovė.
Marina pažymi, kad didžiuojasi esanti lietuvė ir niekada nėra girdėjusi nieko paniekinančio nei apie save, nei apie Lietuvą.
„Pavardę pasikeičiau suaugusi ir niekada nesusidūriau su jokiomis problemomis, priešingai – visi aktyviai mokosi, kaip taisyklingai ją ištarti. Visi klausia, kaip lietuviai jaučiasi rusų atžvilgiu, ir tai buvo dar iki Ukrainos“, – pasakoja tautietė.
Tiesa, Rusijos piliečiai Lietuvoje nelaukiami. Nuo pirmadienio į Baltijos valstybes ir Lenkiją įleidžiami tik Vyriausybės patvirtintus kriterijus atitinkantys asmenys: Rusijos diplomatai, disidentai, pervežimo bendrovių darbuotojai, ES piliečių šeimų nariai, taip pat Šengeno zonos valstybių leidimus gyventi ar ilgalaikes nacionalines vizas turintys rusai.
Vis dėlto Marina sako negirdėjusi jokio pasipiktinimo atskirų Baltijos šalių atžvilgiu. Anot jos, gyventojai dabar tiesiog ieško išeičių ir labiau kreipia dėmesį ne į tas šalis, kurios uždaro sienas, o į tas, kurios lieka atviros.
„Ypač dabar, kai esame uždaryti prieš mus pačius agresyviai nusiteikusioje valstybėje. Aš pati nelabai suprantu logiką, kodėl eiliniai piliečiai paliekami be jokios galimybės išsigelbėti. „Išsigelbėjimas“ gali pasirodyti skambus žodis, bet kai kas gali tai suvokti būtent šitaip.
Aktyviai skaitau pokalbius lietuvių grupėse ir daugelis yra susidūrę su giminaičių lankymo problema. (...) Kai kurie turi vyrus, vaikus, tėvus užsienyje. Juk į užsienį vyksta ne tik turistai. Dabar tiek daug painiavos, kad visi panikuoja“, – komentuoja ji.
Pašnekovės manymu, laisvose demokratiškose šalyse gyvenantiems europiečiams sunku iki galo suprasti Rusijos žmonių padėtį.
„Labai norėčiau, kad būtų atsižvelgta į tai, jog į Ukrainą įžengti nusprendėme ne mes, ne Rusijos žmonės. Mes užaugome ir gyvename totalitarinėje valstybėje“, – sako lietuvė.
