Anksčiau – susisiekimo vieta, šiandien – priebėga, kad niekas nepasiektų. Daliai Ukrainos gyventojų jau daugiau kaip mėnesį vienintele vieta gyventi tapusios metro stotys. Rūsiai, dažnai be vandens, maisto ar vaistų – viltimi išgyventi.
Ukrainą griaunantis karas ne vieną šalį, ypač besiribojančią su Rusija, privertė peržiūrėti ne tik gynybos planus, bet ir civilinės saugos padėtį: kiek ir kokių atsargų turima, kur prireikus slėptųsi civiliai.
Kur ir kokias atsargas kaupia Lietuva – neviešinama. Bet tikinama, kad jų yra. Taip pat skaičiuota, kiek šalies gyventojų prireikus galėtų pasislėpti – paaiškėjo, kad kas ketvirtas. Bet tik trumpam.
Latvijoje civiline sauga susirūpinta tik dabar
Panaši situacija kaip Lietuvoje yra ir kaimyninėje Latvijoje. Civilinę gynybą Latvijos universitete dėstantis Romualdas Ražukas sako, kad slėptuvėmis civiliams Latvijos valdžia buvo raginama pasirūpinti nuo 2008–ųjų Rusijos karo Sakartvele, tačiau iki šiol niekas nepadaryta.
„Slėptuvės yra būtinos. Dalis gyventojų evakuosis, bet kažkiek vis tiek liks. Rūsiai visi, aišku, yra privatizuoti, kaip nors kitaip panaudoti. Todėl faktiškai dabar kažkokių slėptuvių sistemos ar slėptuvių, kas būtų valstybės ir savivaldybių žinioje tvarkomos, paruoštos ir galėtų priimti žmones – oficialiai nėra. Girdėjau, kad Rygos namų valdybų įstaiga pranešė, kad yra apie 300 rūsių Rygoje, kur žmonės galėtų slėptis, bet tai – neoficiali informacija“, – sako docentas.
Pasak civilinę gynybą Latvijos universitete dėstančio R. Ražuko, niekas iki šiol oficialiai neskaičiavo, kiek iš beveik 2 milijonų Latvijos gyventojų galėtų pasislėpti. Tuo pasirūpinti, pasak pašnekovo, palikta patiems gyventojams, namų bendrijoms, nevyriausybinėms organizacijoms.
„Žmonės labai aktyviai domisi. Jie klausia: kur mano slėptuvė, kur mano susirinkimo taškas prieš evakuaciją? Kur man būti? Kaip ir ką mums praneš? Šiuo metu tikrai civilinės gynybos ir saugos klausimu labai domimasi“, – sako R. Ražukas.
Estija
Estijoje atsargų turima ne vienodai. Pavyzdžiui, degalų sandėliuose turima 3–4 mėnesiams. Taip pat nuo praėjusių metų aktyviau kaupiamos vandens, maisto ir vaistų atsargos. Vis dėlto maisto atsargų estai turėtų maždaug savaitei.
Sunki situacija ir slėptuvių klausimu. Estijos Gelbėjimo tarnyba sako neskaičiavusi, kokiam gyventojų skaičiui būtų vietos pasislėpti, nes esamos priedangos vis tiek tėra laikinos.
„Dokumentuose matome, kad sovietmečiu buvo įrengta slėptuvių maždaug 70 000 žmonių. Tos slėptuvės pirmiausia buvo orientuotos nomenklatūrai, kariškiams ir kitiems sovietams svarbiems asmenims. O paprastiems civiliams slėptuves turėjo atstoti eiliniai rūsiai. Turiu pasakyti, kad dabar situacija yra panaši. O tų sovietmečio slėptuvių Estijoje nebėra. Mes neturime ir požeminių metro ar traukinių stočių – taigi tai mums ne sprendimas. Didžiuosiuose miestuose turime požemines aikšteles, taip pat yra požeminių tunelių. Pagrindinė problema, kad visose šiose vietose galima slėptis tik kelias valandas“, – sako Estijos Gelbėjimo tarnybos direktoriaus pavaduotojas Tauno Suurkivi.
Jis pastebi, kad karas Ukrainoje tapo žadintuvu ne tik atsakingoms institucijoms, bet ir gyventojams. Slėptuvių klausimas yra tapęs labai karšta tema Estijos visuomenėje.
„Ką mes šiuo metu darome – tai stengiamės atkreipti visuomenės dėmesį į pastatuose esančius rūsius. Kad žmonės juos susitvarkytų, kad pasirūpintų atsargomis: rūsyje turėtų būti vandens, maisto, elektros prietaisas, gal įmanoma pasirūpinti kažkokiu šildymo šaltiniu. Tinkamai sutvarkytas rūsys tikrai yra labai gerai priedanga“, – tikina specialistas iš Estijos.
Lenkija gelbėtų metro ir vokiečių palikimas
Didžiausią karo pabėgėlių naštą prisiėmusiai Lenkijai ukrainiečių reikmėms tenka naudoti ir iki šiol sukauptus šalies rezervus. Tačiau Lenkijos valdžia tikina – reikiamų atsargų yra daugiau. Tiesa, kiek ir kokių – valstybės paslaptis. Neviešinami kol kas ir slėptuvių sąrašai.
„Kiekviena savivaldybė: miestas, rajonas ar kaimo vietovė turi tokį savotišką registrą tų slėptuvių. Jis nėra viešinamas. Tuose sąrašuose yra tokios vietos kaip požeminės perėjos, aikštelės, garažai ir t. t.“, – pasakoja Lenkijoje, Vroclave gyvenantis Laurynas Vaičiūnas.
Pasak jo, kur karo atveju turėtų slėptis beveik 38 mln. Lenkijos gyventojų kol kas bando skaičiuoti patys civiliai.
„Varšuvoje yra metro sistema, dvi metro linijos, taip kad tai yra nemenka sistema, kur būtų galima žmonėms slėptis. Kituose miestuose taip pat daug dėmesio yra skiriama būtent garažams požeminiams ir kitoms panašioms vietoms. Kai kuriuose Lenkijos miestuose, kaip, pavyzdžiui, Vroclove, yra dar likusių nuo Antrojo pasaulinio karo priešlėktuvinės gynybos bunkerių, kurie karo metais vokiečių buvo pastatyti būtent civilių slėpimuisi“, – galimas vietas slėptis Lenkijoje vardina L. Vaičiūnas.
Be to, pašnekovas atkreipia dėmesį, kad naujai statomiems svarbiems objektams, kaip, pavyzdžiui, ligoninėms galioja reikalavimas įrengti požemines patalpas, kuriose tilptų pacientai ir personalas.
Sudėtingiausia situacija, pasak L. Vaičiūno, kaimiškose vietovėse.
„Jeigu kalbėtume labiau apie kaimo vietoves ar priemiesčius, kaip, pavyzdžiui, Vilniui yra Vievis ar Trakai, tai Lenkijoje tokiose vietovėse nėra slėptuvių ir nebuvo apie tai kalbama. Nėra pasiruošta, nes nėra daugiabučių pastatų, nėra kažkokios pramonės arba tiesiog net nėra ligoninių, kitų panašių patalpų“, – apie situaciją Lenkijos regionuose pasakoja L. Vaičiūnas.
Suomija jaučiasi ir atrodo pasiruošusi geriausiai
Suomių padėtis dviprasmiška. Viena vertus, šalis turi vieną ilgiausių sienų su Rusija – per 1 300 km, tačiau nėra NATO narė. Vadinasi, karo atveju, kaip ir Ukraina, Suomija turėtų gintis pati. Kita vertus, suomiai sako – yra viskam pasiruošę.
Šalies gynybos pajėgų rezervą sudaro beveik milijonas piliečių. Profesionalią kariuomenę su aktyviuoju rezervu sudaro 280 tūkstančių karių. Ne problema, sako suomiai, būtų ir civilių apsauga. Šalyje, kurioje gyvena 5,5 mln. žmonių, pasislėpti galėtų praktiškai visi ne kariaujantys.
„Mes turime priedangos vietų, slėptuvių 4,4 mln. šalies gyventojų. Didžiuosiuose miestuose yra pagrindinės slėptuvės – tai miestų požeminiai tuneliai. Pavyzdžiui, Helsinkis pilnas jų“, – sako Suomijos Gelbėjimo departamento Pasiruošimo ekstremalioms situacijoms vadovas Jussi Korhonenas.
Pasak jo, įpareigoti pasirūpinti slėptuvėmis yra ir nekilnojamojo turto vystytojai.
„Jeigu yra statomas pastatas yra didesnis nei 1 200 kvadratinių metrų, privaloma įrengti slėptuvę civiliams“, – pastebi J. Korhonenas.
Dauguma slėptuvių Suomijoje yra miestuose ar kitose tankiau apgyvendintose vietose, kaimiškose vietovėse šiuo klausimu sudėtingiau. Suomija yra parengusi civilių evakuacijos planus ir tai, pasak Suomijos Gelbėjimo departamento atstovo, yra prioritetas – pirmiausia būtų bandoma evakuoti gyventojus iš pavojingų teritorijų ir tik po aktualūs taptų slėptuvių ar atsargų klausimai.
„Suomijoje veikia ekstremalių civilinių situacijų agentūra, kuri nuolat rūpinasi atsargų kaupimu, jų sandėliavimu ir išskirstymu pagal poreikį. Kaupiamų atsargų kiekis priklauso nuo pačių produktų specifikos: kiek laiko jie gali būti sandėliuojami. Be to, pavyzdžiui, vaistai. Kaupti jų atsargas yra įpareigotos ir ligoninės, taip pat vaistų atsargas kaupia ir vyriausybė“, – apie atsargų kaupimą pasakoja Suomijos Gelbėjimo departamento Pasiruošimo ekstremalioms situacijoms vadovas J. Korhonenas.
Viešai skelbiama, kad sandėliuose kaupiama ne mažiau pusmečiui reikalingi degalų ir grūdų kiekiai. Farmacijos įmonės privalo turėti importuotų vaistų atsargų 3–10 mėnesių.
