„Baisus smūgis Lietuvos Respublikos Seimo įvaizdžiui ir partijai, kuri delegavo šitą asmenį“, – dabar jau buvusio parlamentaro Kristijono Bartoševičiaus skandalą komentuoja prezidentas Gitanas Nausėda. Šalies vadovas LRT TELEVIZIJOS laidoje „Dienos tema“ – ir apie būtinybę Ukrainai tiekti naikintuvus bei ilgojo nuotolio raketas, ir apie pensijų reformos problemas.
– Pone prezidente, LRT kartu su visuomeninėmis organizacijomis pradėjo akciją „Radarom!“, kuria sieks surinkti milijonus oro gynybos sistemai, radarams nupirkti, kad būtų galima padovanoti juos Ukrainai. Kodėl reikia aukoti Ukrainai ir ar jūs pats ketinate aukoti, prisidėti prie šios akcijos?
– Ukrainai reikia aukoti visomis formomis ir, manau, šiandien yra nepaprastai svarbi ir žmonių parama. Taip, galbūt mes negalime surinkę lėšų nupirkti tiek, kiek pajėgios patiekti oficialiais kanalais Jungtinės Amerikos Valstijos ar Vokietija, bet, patikėkite, ukrainiečiai labai vertina mūsų visų žmonių įsitraukimą į pagalbą Ukrainai ir kiekviena tokia akcija dar labiau sutvirtina tuos tiltus, kuriuos mes esame nutiesę su šia nepaprastai narsia ir tvirta tauta.
Taip kad aš remiu ir šią, ir kitas privačias iniciatyvas, tačiau, žinoma, jos neturėtų pakeisti mūsų oficialios pagalbos kanalų, t. y. ką mes teikiame kaip valstybė. Jau esame tikrai nemažai padarę, tiekę ginklų net prieš karą ir karo metu, ir ta parama jau matuojama 100-ais milijonų eurų. Aš neabejoju, kad ji tiktai didės.
Tačiau šiandien labai reikalingas sutelktas bendras veikimas, kadangi atskirų valstybių galimybės yra tokios, kokios yra, ir mes dažnai atsimušame į lubas, norime padaryti dar kažką tokio, bet matome, kad sandėliai jau yra apytuščiai. Tai ta pagalbos forma gali apimti ir technikos remontą, ir amuniciją, ir mūsų pagalbą per Europos karinės pagalbos misiją, kur mes rengiame Ukrainos karius ir rengsime juos, kelsime jų profesionalumą savo specialistų pagalba, – visa tai yra gerai.
Tačiau šiandien Ukrainai labai reikia tankų, naikintuvų, ilgojo nuotolio raketų ir būtų labai gerai, kad tas, sakyčiau, pradinis sprendimų priėmimo procesas būtų kiek galima trumpesnis, nes kiekviena diena kainuoja gyvybių, kiekviena diena kainuoja sulaužytų gyvenimų ir to labiausiai norėtųsi išvengti.
– Prezidente, paminėjote tankus, naikintuvus, ilgojo nuotolio raketas. Artėja karo metinės, prognozuojama, kad Rusija imsis naujo puolimo, kuris gali būti dar brutalesnis, ir Ukraina prašo būtent naikintuvų ir ilgojo nuotolio raketų. Ar, jūsų manymu, Vakarai gali peržengti šią liniją, raudonąją liniją, galima sakyti, ir nuspręsti tiekti šią ginkluotę? Nes iki šiol ta raudonoji linija, galima sakyti, buvo tankai, tačiau ilgainiui Vakarai atlyžo ir matome, kad yra pažadėta tiekti tankus.
– Žinote, aš mačiau daug raudonųjų linijų, kurios buvo nubraižytos, ir kartais net susidaro įspūdis, kad tas raudonąsias linijas nubraižome ne mes, Vakarų valstybės, demokratinės valstybės, o jas, pasitelkdama baimę ir grasinimus, bando nubraižyti teroristinė valstybė Rusija. Ir bando jas primesti.
Reikia pažymėti, kad vis dėlto mums pavyksta jas ištrinti ir tai įvyko jau ne vieną kartą. Aš priminsiu ne tik tankų istoriją – kažkada kandidatės statusas Ukrainai Europos Sąjungoje irgi buvo tabu, irgi raudonoji linija, puikiai tą prisimenu. Net ir karui prasidėjus, Vokietija iš pradžių kategoriškai sakė, kad siųs tiktai liemenes, šalmus ir panašią įrangą, bet jokiu būdu ne ginklus.
Tačiau raudonoji linija jau senokai peržengta. Šitas rubikonas peržengtas taip, kad labai tikiuosi, kad ir ši raudonoji linija – jeigu ji tokia tikrai egzistuoja, manau, ji egzistuoja tiktai galvose – taip pat bus peržengta. Nes naikintuvai, ilgojo nuotolio raketos yra esminė karinė pagalba ir šiuo metu, kai karas yra tokioje lemiamoje fazėje, kurioje turi įvykti lūžis, nepaprastai svarbu, kad mes nevėluotume, nedelstume. Taip kad mano atsakymas į jūsų klausimą būtų: tos raudonosios linijos privalo būti peržengtos.
– Rusija siekia grįžti į tarptautines sporto varžybas ir Tarptautinis olimpinis komitetas ieško būdų, kaip Rusijos, Baltarusijos sportininkai galėtų vėl varžytis. Kaip jūs matote šią situaciją?
– Na, tenka tik apgailestauti. Aš dar galėčiau suprasti pačios Rusijos valdžios mėginimus išplauti mūsų atsparumą ar kažkaip pamėginti įnešti dvejonių į mūsų veiksmus, tai yra jiems, be jokios abejonės, naudinga taktika. Tačiau kai mūsų, Vakarų pasaulio, žmonės patys ieško būdų, kaip padėti Rusijai ir stengiasi per užpakalines duris sumenkinti izoliaciją, kurią esame suformavę Rusijos atžvilgiu, įsileisti sportininkus į oficialias varžybas, tai reiškia, kad mes patys savo veiksmams kenkiame, šaudome sau į kojas.
Visa logika veiksmų, kurių ėmėsi Vakarų bendruomenė dėl Rusijos, buvo, pirmiausia, Rusijos izoliavimas visomis prasmėmis – sporto, kultūros, politine, ekonomine prasme. Ir jeigu mes dabar darysime priešingus veiksmus, tai kur mes nueisime? Mes tiktai tokiu būdu netiesiogiai paskatinsime Rusiją toliau tęsti karą Ukrainoje, nes pasiteisins jų išskaičiavimas.
O tas išskaičiavimas yra labai paprastas ir tikrai labai nepagarbus mums. Jie visada galvoja, kad Vakarų bendruomenė, jos vadovai, yra silpna, pažeidžiama, užtenka su ja pakalbėti porą minučių jėgos kalba ir ji pasiduos, išskys ir visa kita atsitiks. Mes šito šiandien negalime sau leisti jokia kaina.
– Kad jau prakalbome apie sportą, apie lietuvišką sportą norėčiau paklausti. Ledo šokėjai Allison Reed ir Saulius Ambrulevičius pasiekė karjeros rezultatą, iškovojo 4 vietą Europos čempionate. Čiuožimo federacija sako: vėl kreipsimės į prezidentą ir prašysime amerikietei suteikti Lietuvos pilietybę. Galbūt, prezidente, jau žinote, ar jūsų sprendimas galėtų būti kitoks? Galbūt jau matote daugiau nuopelnų Lietuvos Respublikai?
– Aš norėčiau pamatyti, kas įvyko nuo paskutinio sprendimo, kai mes priėmėme neigiamą sprendimą, nes manėme, kad tam yra labai rimtų konstitucinio pobūdžio kliūčių. Jeigu pateikta bus tokia informacija, kuri leis mums peržiūrėti sprendimą, mes tą sprendimą svarstysime, tačiau šiandien, turėdamas tą informaciją, kurią turiu, aš nemanau, kad sprendimas galėtų būti kitoks.
Tiesą sakant, aš nelabai suprantu kitą kartą to spaudimo, kuris yra formuojamas. Mes juk dar turbūt nepamiršome buvusių istorijų, susijusių su mūsų dailiuoju čiuožimu ir su pilietybės išdavimu vienam asmeniui. Tai nebuvo istorija, kuri norėtume, kad pasikartotų.
– Teisingai suprantu, kad reikėtų apčiuopiamesnių medalių svarbiausiose varžybose?
– Aš manau, kad reikėtų tiesiog pademonstruoti tuos nuopelnus Lietuvos Respublikai. Pademonstruoti juos tiek sporto, tiek kitomis prasmėmis, integracijos prasme taip pat, tada galbūt galima būtų svarstyti iš naujo. Tačiau nuolatinis prašymų kartojimas kas keletą mėnesių man nesudaro nuomonės, kad einama būtent šiuo keliu.
– Prezidente, apie vidaus politiką. Seimą krečia beprecedentis galimas pedofilijos skandalas. Kaip jūs pats stebėjote Bartoševičiaus situaciją ir politikų reakcijas?
– Baisus smūgis mūsų Lietuvos politinei sistemai. Baisus smūgis Lietuvos Respublikos Seimo įvaizdžiui ir partijai, kuri delegavo šitą asmenį. Žinoma, šiandien negalima kalbėti apie žmogaus kaltumą, nes nekaltumo prezumpcijai egzistuojant žmogus turi teisę gintis, įrodinėti savo nekaltumą. Tačiau daug dalykų šitoje istorijoje man kelia didelių abejonių.
Bet svarbiausia tai, kad dabar turbūt bet kokie partijos, kuri delegavo šį asmenį, sprendimai jau turės būti žvelgiami per šio skandalo prizmę. Ir klausimas, kaip tai atsilieps būsimai įstatymdavystei, teisėkūrai, tiems įstatymų priėmimams, kurių nemaža dalis dar yra stalčiuose ir turi būti svarstoma jeigu ne pavasario, tai vėlesnėse sesijose. Tenka tiktai apgailestauti.
Žinote, aš prieš 33–34 metus, kaip ir dauguma Lietuvos žmonių, stovėjau masiniuose Sąjūdžio mitinguose ir tikrai tuo metu net nujausti negalėjau, kad štai, praėjus daugiau kaip trims dešimtmečiams, teks būti pedofilijos skandalo Seime liudininku.
Tikėkimės, kad mes iš šito skandalo išbrisime, sustiprėsime, išmoksime tam tikras pamokas, tačiau man tikrai kelia nerimą mūsų politinės kultūros, jau čia turbūt nebepavadinsi ir šitaip, bet vis dėlto nuosmukis. Tikrai tenka dėl to apgailestauti, tenka apgailestauti dėl to, ką patyrė galimos aukos arba ką patyrė jų artimieji. Tikrai norėtųsi, kad tokių skandalų mes neturėtume mūsų mylimoje šalyje.
– Ir dar vienas klausimas: visuomenėje kyla diskusijų dėl pensijų kaupimo sistemos ir būtent dėl antrosios pakopos. Ar, jūsų manymu, antroje pakopoje sąlygos nėra per griežtos? Dabar daugiausia kritikos sakoma dėl to, kad žmogus vis dėlto persigalvojęs negali pasitraukti iš jos visam laikui.
– Mūsų problema, kad mes turbūt taip ir neradome to optimalaus pensijų reformos modelio, pensijų sistemos modelio. Taip, visi pripažįstame, kad vadinamoji Sodros sistema neužtikrina orios senatvės, nepaisant visų mūsų pastangų, kad pensijos augtų sparčiau negu vidutinis darbo užmokestis, ir jos iš tikrųjų auga.
Labai norėtųsi, kad žmonės gebėtų per savo gyvenimą, ypač dirbdami aktyvų darbą ir dalyvaudami aktyvioje ekonominėje veikloje, susikaupti ir tam tikrą santaupų dydį senatvei. Vieniems tai pavyksta padaryti, tačiau didelei daliai žmonių nepavyksta to padaryti.
Mano nuomone, tikrai būtų neteisinga spygliuota viela aptvėrus žmones laikyti be jokių pasirinkimo galimybių ir galėtume diskutuoti, pavyzdžiui, bent jau laikiną įmokų suspendavimą, kuris nebūtų vieną kartą metams per visą gyvenimą, bet kuris galbūt būtų traktuojamas liberaliau.
Tikiu, kad šios naujausios pensijų reformos rezultatai vis dėlto bus įvertinti prieš darant naujus žingsnius, kad bus atliktas tam tikras rezultatų auditas, jeigu taip galima pasakyti, ir tiktai tada mes įvertinsime, kokiomis kryptimis galėtume judėti toliau.
– Kitaip tariant, siūlytumėte grįžti prie šio klausimo ir diskutuoti?
– Aš manyčiau, kad bet kuriuo atveju prie jo bus grįžtama, nes dabartinė padėtis netenkina, bet tikrai nesinorėtų, kad pirmiausia darytume vėl kažkokius naujus sprendimus, o tada galvotume, kas iš jų išėjo. Tokio nesąmoningo veikimo ir veikimo, o po to galvojimo, mes jau pensijų reformos klausimu turėjome tiek daug, kad, ko gero, nereikėtų devintą ar dešimtą kartą lipti į tą pačią galerą.
