„Aš sąžiningai ir su kūrybinės pilnatvės jausena 50 metų grojau Lietuvos fotografijos simfoniniame orkestre. Nuoširdžiai džiaugiausi po pasaulį sklindančiu garsu apie gerai sustyguotą mūsų orkestrą. Niekada nesitaikiau į pirmojo smuiko partiją. Supratau, kad man paskirta groti lyriškai graudų žydėjimo polonezą. Beveik pagal Oginskį“, – taip yra rašęs fotomenininkas Romualdas Rakauskas (1941–2021).
Lyrikas, vienas Lietuvos humanistinės fotografijos mokyklos kūrėjų iš bendražygių išsiskyrė, sakytume, estetizuotos, romantiškos, nuo laiko atitolusios kūrybos darbais. Jei ne atitolusios, tai bent ieškojusios toje niūroje epochoje grožio, užuovėjos, švelnumo.
R. Rakauskas gimė 1941 metų rugpjūčio 19-ąją Akmenėje. Tądien kasmet dabar minima Pasaulinė fotografijos diena. O į amžinybę jis išėjo 2021-ųjų rugsėjį, praėjus mėnesiui po 80-ojo gimtadienio. Užaugo nepažinęs savo tėvo – tėvą, Šaulių sąjungos narį, sovietai ištrėmė į Karagandos lagerį, kai sūnui buvo dveji.
Mama Ona su vaiku slapstėsi, keliavo į kitą Lietuvos kraštą, dažnai keitė darbus. Net susigrąžino mergautinę Dargytės pavardę, o sūnus pradėtas vadinti ne Jonu, o antruoju vardu – Romualdas. Domininkui Rakauskui grįžus iš tremties sūnus, jau paauglys, tėvą laikė visiškai svetimu žmogumi. Jiems teko susipažinti iš naujo.
Fotografija R. Rakauskas susidomėjo mokykloje: 1958 metais „Smena“ išfotografavo savo pirmąją juostą ir ėmė spausdinti fotografijas Mažeikių rajoniniame laikraštyje, jame publikavo literatūrines apybraižas ir noveles. Kaip prisipažino kraštietei Eglei Skiparytei, fotografuoti jį išmokė poetas Alfonsas Bukontas. Vyrėlesnis draugas supažindinęs ir su poezija.
Estetiniai menininko kriterijai ir temų ratas, be kitų įtakų, keitėsi ir priklausomai nuo Romualdo darboviečių, leidinių, kuriuose dirbo. Kūrybos pradžioje būdamas lituanistikos, vėliau – žurnalistikos studentu išėjo fotografuoti senųjų Vilniaus gatvių. Tai buvo „Literatūros ir meno“ tarpsnis. To meto reportažinė R. Rakausko fotografija dabar atrodo kaip itin švelnių lyrinių vaizdų poema, himnas gerokai nutolusiam laikui.
6 metus dirbo žurnale „Mūsų gamta“, gamtoje rado priebėgą nuo „siaubingai nykaus“ gyvenimo mieste. „Vis dėlto jis labiau gamtos, o ne žmogaus fotografas. Intuityviai suvokiantis, kad žmogus – gamtos dalis“, – LRT.lt yra teigusi fotografo dukra menininkė Eglė Rakauskaitė.
Žurnale „Nemunas“ ėmėsi Kauno ir pradėjo keliones po žydinčią Lietuvą. Šiame leidinyje dirbdamas nuo pirmojo jo numerio 1967 metais fotografas subrandino savo meninę kalbą. Iškilo figūra, kokią atpažįsta ir visa Lietuva, ir Europa: iš ciklų „Švelnumas“, „Žydėjimas“, „Šventinė nuotaika“, „Įkvėpimo žemė“, „Pavasario mergaitės“, „Mūsų veidai“, „Laimingieji“.
Su „Nemunu“ susijusi dar viena estetinė permaina – baigėsi reportažinės fotografijos tarpsnis: čia dirbdamas pradėjo režisuoti kadrus, kultūros žurnale to, sakė, jau niekaip negalėjęs išvengti.
„Žydėjimo“ temą pasigavo nufotografavęs kelis darbus – jauną porą, senuką po išsprogusiu kaštonu, nors net neįtarė, kad reikėtų tęsti. Tęsė. Dešimt pavasarių važiavo per Lietuvą, ieškodamas to kaimo žmogaus, vaiko, moters veido, laukdamas to gamtos ženklo, krintančių žiedlapių tylos. Ne vienus žigulius taip važinėdamas į nieką suvarė.
Visi prisimena tą R. Rakausko žydėjimą... „Ir visai ne dėl žiedų ir sentimentų, – pabrėžia kolega Algimantas Kunčius, – dėl pačios idėjos. R. Rakauskas kaip koks Federico Fellini kiekviena nuotrauka sugeba padaryti būtent tai, ką reikia: iškyla ir įvaizdis, ir paveikslas, ir simbolis.“
Braižo savitumo, autorinės kalbos fotografas sąmoningai neieškojęs. „Žmogui duodamas tik tas vienas vienintelis kelias. Ir kitoks tu negali būti. Specialiai savęs nelaužiau, kaip susiklostė, toks ir tapau – lyriškas, poetiškas“, – yra teigęs autorius.
Gera proga priminti, kad prancūzai, susipažinę su „Žydėjimu“, pamanė, jog Lietuvoje visuotinai minima žydėjimo šventė, – tokį Oskaro Milašiaus tėvynės įvaizdį sovietmečiu sugebėjo jiems įpiršti fotografas.
Anot rusų kritiko Levo Aninskio, R. Rakauskas yra „atmosferinis“ menininkas – jam rūpi faktūros, žmonių bendrumas, ritmas. Ne charakteriai ir egzistenciniai apmąstymai, o atsitiktinumai ir veiduose pagauta šviesa.
Kolegos R. Rakauską laiko neprilygstamu fotografijos technologu, anot jų, amato dalykus jis jautė kaip muzikas instrumentą, turėjo įgimtą kompozicijos pojūtį. Romualdas mėgo kūrybinį bendradarbiavimą, duetus, net trio. Su bičiuliais fotografuodavo tą patį modelį, tarsi rungtųsi, kaip kiekvienas jį pavaizduos savaip, neprarasdamas savo autorinio braižo. Leido knygas su Antanu Sutkumi, Rimtautu Gibavičiumi („Vilniaus šiokiadieniai“), Romualdu Požerskiu („Žalgirio vyrai“), Donaldu Kajoku („Sąskambiai: 1+2“).
Apskritai R. Rakauskas puikiai valdė plunksną, skaitytojus žavėjo tiesiomis ir taikliomis įžvalgomis. Studijų laikais kūrė fotonoveles, nuotraukas palydėdamas trumpomis, talpiomis ištaromis, o knygoje „Fotovi(t)ražai“ apžvelgė visą 2006–2012 metų fotografinę raišką, nieko neišleisdamas iš akių. Nenuostabu – fotografas nuo vaikystės svajojo tapti rašytoju.
Kūrybai atidavė daugiau kaip penkis dešimtmečius. Per tą laiką pasikeitė ne tik gatvės, miestų erdvės, bet ir žmonių veidai. Tokių, kurie žvelgia iš R. Rakausko fotografijų, regis, dabar nebėra. „Juk turėtume būti panašūs. Bet ne, toli gražu. Pasirodo, net ir veidus kiekviena epocha suformuoja pagal jai vienai žinomus dėsnius“, – yra sakęs klasikas.
2004 metais R. Rakauskui buvo skirta Vyriausybės kultūros ir meno premija, 2009-aisiais – Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija. Už savo kūrybą R. Rakauskas apdovanotas Gedimino ordino Riterio kryžiumi. 2018-aisiais Kauno meno kūrėjų asociacija jam skyrė premiją už viso gyvenimo kūrybos nuopelnus.
Galbūt jau nuo antrojo dešimtmečio vidurio R. Rakauskas atsitvėrė tyla. Nebefotografavo, nerengė parodų, nebeleido knygų, nors tai iki šiol mielai daro jo bendražygiai. Prisipažino nuo viso to senatvėje panūdęs atsitraukti. Galbūt nenorėdamas kartotis, R. Rakauskas vieną dieną atsisveikino su „ištikimai tarnavusiais nikonais“.
Išėjo 2021 metų rugsėjo 15 dieną. Prisimindamas vyresnį bičiulį ir mokytoją, Lietuvos fotomenininkų sąjungos Kauno skyriaus vadovas fotografas Gintaras Česonis teigė, kad R. Rakauskas buvo šilumos, draugiškumo ir šviesos siela.
„Niekada nesutikdavai jo pikto, visada šypsojosi. Žengė savu keliu, suprantama, gana nelengvu, bet savo naštos neužkeldavo kitiems ant pačių. Prisiminsime jį besišypsantį, noriai juokaujantį. O fotografijos neįsivaizduojame be R. Rakausko įspaudo, tai – Lietuvos fotografijos ikona“, – sakė jis.
