Per Antrąjį pasaulinį karą Žemaitijoje, Akmenėje gimęs Romualdas Rakauskas užaugo nepažinęs savo tėvo – Šaulių sąjungos narį sovietai ištrėmė į Sibirą, kai sūnui buvo vos dveji. Mama su vaiku slapstėsi, keliavo per Lietuvą keisdama gyvenamąją vietą. Net susigrąžino mergautinę pavardę – Ona Dargytė, o sūnus pradėtas vadinti ne Jonu, o savo antruoju vardu – Romualdas.
Kai Domininkas Rakauskas grįžo iš tremties, sūnus, jau paauglys, anot fotografo dukters menininkės Eglės Rakauskaitės, savo tėvą laikė visiškai svetimu žmogumi. Jiems teko iš naujo susipažinti.
Nepagydoma liga D. Rakauską gana greitai paguldė į patalą. Parvežtas iš ligoninės prieš mirtį jis paėmė sūnaus ranką norėdamas atsisveikinti, tačiau tas ją skubiai ištraukė. Šio judesio, E. Rakauskaitės liudijimu, jos tėvas negalėjo sau atleisti visą likusį gyvenimą.
Panašiai nutiko ir pačiam R. Rakauskui. Fotomenininkas mirė vienui vienas, paskutines dienas ir valandas praleidęs nejaukiose erdvėse – greitojoje, operacinėje, palatoje. Paimti tėvą už rankos Rakauskų šeimos moterims – žmonai Daliai bei dukroms Eglei ir Linai – sukliudė pandemija, draudimas ligoninėse lankyti sergančiuosius. O ir aplinkybės susiklostė keistai, prisimena E. Rakauskaitė.
Iškrito Rakausko žiedai
Kovo 15-ąją bus praėję lygiai pusė metų, kai išėjo vienas Lietuvos humanistinės fotografijos mokyklos kūrėjų. Pasiklausyti Eglės pasakojimo apie tėvą ir šeimą su fotografu Pauliumi Lileikiu atvažiavome į Rakauskų sodybą Niūronyse prie Anykščių. Tądien iškrito gausus sniegas, lyg aukštybių ženklas, sakytum, žemę nugulė žiedai iš visų Romualdo fotografijų.
Šioje sodyboje, įsigytoje 1985 metais, R. Rakauskas vasarodavo. Čia juodu su dukra Egle leisdavosi į nesibaigiančius pašnekesius, į gelmes. Buvo skaudžiai artimi... Ir liko tokie.
Pastatę automobilį, stabtelime ties mediniu koplytstulpiu, su pavaizduotais šventaisiais globėjais, Pieta, Šv. Jonu, Maloningąja ir Šv. Roku. Tai dailininko Gintaro Makarevičiaus drožinys, tėvo pageidavimu atsiradęs mainais į kraitį Eglės ir Gintaro tuoktuvių proga. Pietų pusėje koplytstulpiui skilus į dvi lygias dalis, padalintas Šv. Jono veidas Eglei siejasi su tėvo dvivardyste: Jonas Romualdas.
Eglė tiki ženklais. Anai vasarai baigiantis vienkiemio paribiuose kukavusi gegutė skaičiavo ne pandemijos aukas, o paskutines tėvo gyvenimo dienas...
Ištraukta ranka
E. Rakauskaitė pastaraisiais metais sodyboje atnaujino, sutvarkė trobesius, kad juose būtų galima gyventi ir žiemą. Vis tikėjosi, kad suspės parsivežti tėvą, jis dar čia su ja pagyvens.
Kai rugpjūčio pabaigoje iš Kauno paskambino mama ir pasakė, kad medikai jį išvežė į ligoninę, dukra nesumetė, kad tai paskutinė proga su juo atsisveikinti. „Močiutė, tėvo mama, pragyveno 91 metus. Maniau, kad ir tėvas sulauks panašus amžiaus“, – sako E. Rakauskaitė.
Į ligoninę vyrą palydėjo žmona Dalia. Širdį guodė tai, kad greitojoje jis pateko į savas rankas: priėmė paramedikė, kurios vyrui Romualdas iš sodybos kažkada atveždavęs obuolių. Ligoninėje Romualdas praleido dvi paskutines gyvenimo savaites.
„Labai skaudu, priimu tai kaip lemtį: tėvas ištraukė ranką iš savo tėvo rankos ir jam mūsų rankos buvo ištrauktos. Neturėjome galimybės atsisveikinti. Man gal ir lengviau, nes mudu su tėvu esame susieti kitoje dimensijoje“, – teigia E. Rakauskaitė.
Taip, prisipažįsta, buvo įsmeigusi tėvui peilį dėl „Pavasario mergaičių“, surežisuotų, perdėm estetizuotų nuogo moters kūno etiudų. Tačiau jųdviejų saitą nusako, anot Eglės, banalūs, bet tikslūs žodžiai – artimos sielos. Ta pati vibracija, tas pats dažnis...
Praregėjo tik sulaukęs žilo plauko
Yra ir kita medalio pusė, tiesa, taip susiklosčius aplinkybėms neturėjusi didesnės reikšmės: Eglė atvirai sako nebūtų norėjusi su tėvu atsisveikinti mamos akivaizdoje.
„Mes su gimdytoja nuolat dėl ko nors varžomės. Būdavo, trise einame gatve ir sutiktieji tėvo klausia, kuri jo dukra, o kuri – žmona. Na, kalbu apie laikus, kai mama buvo dar gana jauna“ – sako E. Rakauskaitė.
Mama, spėja Eglė, pavydėjusi dukrai laisvės, kelionių, gyvenimo, kai nereikia rūpintis vaikais, buitimi. Pavydėjusi to, ko gero, ir savo vyrui.
Kaip yra sakiusi Eglei, kad turi du vaikus, tėvas praregėjo tik sulaukęs žilo plauko, o dukros jau buvo pilnametės. Visais keturiais namų kampais – vyru, vaikų priežiūra, buitimi – šeimoje rūpinosi mama. O tėvas neišbrisdavo iš darbų tėkmės „Nemuno“ žurnale, fotomeno draugijos posėdžių, fotoalbumų rengimo, fotosesijų, kelionių, parodų.
Tarp tėvų, Eglės tvirtinimu, tvyrojo tam tikras susipriešinimas. Atvažiavusiam į sodybą tėvui visai pakako lašinių palties ir juodos duonos. Sodyboje jausdavosi lyg būtų atvažiavęs stovyklauti, maitinosi asketiškai ir to nesureikšmino.
„Jei koks įvykis ar oficialus renginys, mama jį aprengdavo, parinkdavo švarką, kelnes, marškinius, kaklaraištį – viską suderindavo. Tėvas kaip vienturtis buvo egocentriškos natūros. Be to, savo darė ir patriarchalinis auklėjimas, ano meto visuomenė... O dar tas nesveikas konkurencingumas sekant „Žalgirio“ vyrų pavyzdžiu. Rungtynės, sportas skatino tokį „geriau, greičiau, taikliau, labiau!“ Liūto temperamentas jame labai jautėsi“, – sako E. Rakauskaitė.
Fotomenininkas R. Rakauskas gimė po Liūto ženklu rugpjūčio 19-ąją, Pasaulinę fotografijos dieną.
Du žmonės, dvi priešybės
Visiems R. Rakauskas buvo labai mielas žmogus. Daugelis į jį kreipdavosi tiesiog „Romuk“. „O į namus grįžta pavargęs, kol negauna valgyti, neprataria nė žodžio. Nes juk suprantama – nusikalęs. Šias jo savybes turėjome sugerti kaip sugertukai“, – pasakoja dukra.
Savo žmoną fotomenininkas vadino Daliukyte. Anot Eglės, tėvas akumuliavo šilumą ir šviesą, bet buvo ir labai reiklus, perfekcionistas.
„Perfekcionizmas šeimoje palieka negatyvų pėdsaką. Nes negali tikėti, kad tavo lūkesčiai išsipildys pagal suplanuotą scenarijų, neatsitrenkę į tikrovę. Tad būta visokių nusivylimų, bet tai juk normalu, nes toks yra gyvenimas“, – sako dukra.
Į tėvą dukros kreipdavosi „tu“, o mama reikalavo į ją kreiptis „jūs“. „Taip man buvo pareikšta, kai paauglystėje vieną dieną grįžau iš mokyklos. Tėvas tąkart grįžo iš darbo ir išgirdo, kad mes jam sakome „jūs“. Baisiai nustebo: kas aš tau – koks svetimas žmogus?! Į mane prašau kreiptis „tu“, – nusijuokia Eglė. – Štai – du žmonės, dvi priešybės. Mamai vis trūko dėmesio, kėlimo ant pjedestalo. O tėvas visur buvo ant jo keliamas, bet namuose reikalavo familiarumo.“
Karinis auklėjimas, anos kartos
Anot pašnekovės, mama pati buvo primokyta, kad vaikų nereikia nei myluoti, nei bučiuoti, nei glostyti. „Na, nebent kai miega. Tačiau švelnumo proveržių ir miegant nepasitaikydavo. Toks karinis auklėjimas, anos kartos“, – sako ji.
Kai dukros sulaukė pilnametystės, tėvai išsiskyrė, pasidalijo turtą. Tačiau abu ilgainiui suprato klydę ir po dvejų metų vėl oficialiai susituokė. Antrajai santuokai Rakauskai pasirinko dieną, per kurią tuokėsi pirmąkart.
Pasak E. Rakauskaitės, tėvas, kaip ir skelbia vienos jo fotografijų serijos pavadinimas, buvo labai švelnus žmogus.
„Trapus, net, sakyčiau, dužus. O motina – kategoriška kaip kirvis. Pasako – kaip nukirsta. Jie nelabai tiko vienas kitam, tai buvo akivaizdu. Prigimtinė tėvo inteligencija, humanitarinis išsilavinimas, bendravimas su literatais, inteligentais, regis, užpildė jį, suteikė komforto pjūtį. O namai buvo mamos veiklos zona“, – pasakoja E. Rakauskaitė.
Mama norėjusi išmokti vairuoti, bet tėvas tam pasipriešino, nesurado savyje jėgų ją pamokyti. „Mama yra pasakiusi: „Norėčiau būti jo automobiliu.“ Tėvas automobilį tiesiog pedantiškai prižiūrėjo“, – juokiasi Eglė.
Mėlynė per šokius
2006 metais ji sukūrė videofilmą „Tėvas“. Dabar svarsto imtis pilnametražio, ir šis bus be aštresnių kampų, asmeniškumų. Jame norėtų atskleisti tėvo nuotraukų radimosi aplinkybes, išryškinti ir mamos vaidmenį.
Už daugelio R. Rakausko darytų nuotraukų vienaip ar kitaip matoma jo žmona, gyvenimo bendrakeleivė. D. Rakauskienė ir fotoaparato mygtuką nuspausdavusi, kol tėvas medyje žydinčią šaką krėsdavo, ir jo prašoma fototechnikos taisyti į Maskvą išsiruošdavo.
Mama, kilusi iš Anykščių krašto, mokėsi Kultūros technikume Klaipėdoje. Ten jiedu ir susitiko, kai Romualdo bendražygis Antanas Sutkus su pirmąja žmona Aukse iškėlė studentiškas vestuves. Dalią Romualdas išvydo Klaipėdos pašte. Tą patį vakarą nuėjo į šokius, užsidirbo mėlynę nuo jos gerbėjų.
„Kaip sakau, gera pradžia – pusė darbo. Klaipėdoje miegodavo ant suoliuko, laukdamas pasimatymo su mylimąja“, – pasakoja Rakauskų dukra.
Berniukas su triušeliu
Jos manymu, geriausiai R. Rakauską fotomenininką atskleidžia „Žydėjimo“ nuotrauka, kurioje įamžintas keliuku einantis ir triušelį prie krūtinės glaudžiantis berniukas.
„Ji pasakoja apie švelnumą, drovumą ir bailumą. Tėvas buvo gilus žmogus, visomis jėgomis įsitvėręs šio pasaulio, tikrovės, kad ir kokia ji būtų – juoda ar balta, žiauri ar švelni“, – sako E. Rakauskaitė.
Senatvėje atėjo akimirka, kai tėvas valingai nukirto ryšius su ankstesniu savimi, atsiribojo nuo profesijos ir užsidarė namuose, atsidavė į žmonos rankas, pripažindamas jos viršenybę.
„Graudu, kad paskutiniuosius metus tėvas gyveno ne gamtoje su paukščiais ir medžiais, o betoniniame penkiaaukštyje tarp keturių sienų. Draugiją teikė tik televizorius ir žmogus, nebejautęs jam meilės. Tėvas labai bijojo mirties, ir tas triušelis iš nuotraukos man tai simbolizuoja“, – sako E. Rakauskaitė.
Lyrikas
R. Rakauskas gimė 1941 metais Akmenėje, Vilniaus universitete studijavo žurnalistiką, dirbo leidiniuose „Literatūra ir menas“, „Mūsų gamta“, 1967–2004 metais buvo kultūros žurnalo „Nemunas“ Iliustracijų skyriaus vedėjas, redaktorius. 1969-aisiais su bičiuliais įkūrė Lietuvos fotografijos meno draugiją.
Jį ypač išgarsino lyriškas ciklas „Žydėjimas“ (1974–1984), gausus poetinių metaforų, humanizmo vertybių, kai keliaudamas po Lietuvą fotografavo pavasario žydėjimą.
R. Rakauskas – vienas iš reikšmingiausių meistrų, įtvirtinusių Lietuvos fotografijos mokyklos tradiciją. Jo atitrūkę nuo tikrovės žydinčių kaimų ir jų žmonių kasdienybės vaizdai kuria poetišką ir nepaprastai jautrų, švelnų pasakojimą. Neatsiejamas nuo R. Rakausko kūrybos lyriškumas tapo išskirtiniu ne tik jo kolegų amžininkų laikotarpio kūryboje, bet ir Lietuvos fotografijos istorijoje.
2004 metais R. Rakauskui buvo skirta Vyriausybės kultūros ir meno premija, 2009-aisiais – Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija. Už savo kūrybą R. Rakauskas apdovanotas Gedimino ordino Riterio kryžiumi. 2018-aisiais Kauno meno kūrėjų asociacija jam skyrė premiją už viso gyvenimo kūrybos nuopelnus.
