Ilgai laukta galimybė gyventojams patiems spręsti, ką daryti su sukauptomis antrosios pakopos pensijų lėšomis, jau tapo realybe. Tačiau tikrasis sprendimų metas prasidės netrukus – balandį, kai šie pinigai ims pasiekti banko sąskaitas. Šis momentas lietuviams taps finansinio raštingumo egzaminu, atskleisiančiu, kiek gebame planuoti, vertinti riziką ir priimti ilgalaikius sprendimus.
Ir nors Lietuva dar tik ruošiasi šiam etapui, pasaulyje jau ryškėja tendencija, rodanti, kad investavimo logika, ypač jaunų žmonių tarpe, keičiasi. O tai signalas, kurį verta išgirsti ir mums.
Tarp plano ir impulso
Pastaraisiais metais visame pasaulyje ryškėja reiškinys, keičiantis pačią investavimo sampratą. Vis daugiau jaunų žmonių į finansų rinkas ateina ne kaip ilgalaikiai investuotojai, o kaip žaidėjai, siekiantys greito rezultato.
Šią investavimo transformaciją aiškiai rodo skaičiai. 2023 metų CFA instituto ir FINRA tarptautinis tyrimas, apėmęs kelias didžiąsias finansų rinkas, atskleidė, kad apie 44 proc. Z kartos investuotojų pirmuosius žingsnius rinkose žengė su kriptovaliutomis, o maždaug penktadalis šiuo metu investuoja į NFT ar kitus skaitmeninius aktyvus.
Pastarieji jiems patrauklūs ne dėl stabilumo ar fundamentinės vertės, o dėl galimybės greitai uždirbti. Tuo pat metu apklausos rodo, kad dalis jaunų investuotojų sprendimus priima vadovaudamiesi intuicija, o ne analize, tad rizika jiems – ne kliūtis, o žaidimo dalis.
Užsienio analitikai šį reiškinį vis dažniau vadina „investavimo gamblifikacija“, kai investavimas įgauna vis daugiau lošimo bruožų. Greiti sandorių ciklai, neapibrėžtumas, momentinis jaudulys – visa tai veikia taip pat, kaip statymas kazino: suteikia trumpalaikį pasitenkinimo jausmą, kuris skatina veikti dar kartą, net jei rezultatas ne visada sėkmingas.
Tokį elgesį stiprina ir socialinės medijos. CFA ir FINRA tyrimai rodo, kad beveik du trečdaliai Z kartos investuotojų pripažįsta, kad finansų programėlės ir socialinių tinklų „influenceriai“ veikia jų investavimo sprendimus – nuo to, ką pirkti, iki to, kada parduoti. O beveik pusė pasiduoda baimei praleisti galimybę, dar kitaip vadinamai FOMO. Kai emocijos ima viršų, investavimas pamažu virsta lošimu, o impulsas vis dažniau nugali logiką.
Toks modelis gali atrodyti veiksmingas trumpuoju laikotarpiu, kai rinkos augimas sukuria iliuziją, jog rizikos valdymas nebūtinas, tačiau istorija rodo, kad investavime ypatingai svarbiu tampa kantrybė ir nuoseklumas – net ir nedidelės, reguliarios įmokos laikui bėgant sukuria daugiau vertės nei impulsyvūs bandymai „pataikyti“ momentą.
Tą rodo ir skaičiai: tarptautinių investavimo tyrimų, įskaitant „Morningstar“ analizę, duomenimis, investuotojų, kurie dažnai keičia pozicijas, grąža yra mažesnė ir šis skirtumas gali siekti 1–2 procentinius punktus per metus. Kitaip tariant, kantrybė tiesiogine prasme moka dividendus.
Kodėl dabar apie tai svarbu kalbėti Lietuvoje?
Tai, kas šiandien stebima užsienio rinkose, nėra tik tolima tendencija – tam sąlygos yra ir Lietuvoje. Užsienio tyrėjai pastebėjo, kad „gamblinimas“ glaudžiai susijęs su finansiniu raštingumu. Tyrimai rodo, kad kuo mažesnis žmogaus finansinis raštingumas, tuo labiau jo sprendimus lemia emocijos, o ne analizė. Tokia žinių stoka tampa ta terpe, kurioje investavimas vis dažniau painiojamas su lošimu.
O lietuvių finansinis raštingumas kol kas nespindi. Lietuvos banko tyrimai rodo, kad gyventojų finansinis raštingumas per dešimtmetį sumažėjo nuo 62 iki 56 balų, o minimalų bazinį lygį (70) pasiekia vos 23 proc. respondentų. Skaitmeninio raštingumo rodikliai dar žemesni – 45 balai, kai pasaulio vidurkis siekia 53, o minimalų lygį pasiekia vos 16 proc. gyventojų.
Silpnas finansinis pasirengimas ypač ryškus tarp jauniausių investuotojų. 2024 m. atliktas tyrimas „Jaunimo finansinio raštingumo poveikio taupymui vertinimas“ parodė, kad Lietuvos jaunimo (18–30 m.) finansinio raštingumo vidurkis siekia vos 5,38 balo iš dešimties.
Tyrėjai fiksuoja aiškią priklausomybę – kuo aukštesnis raštingumo lygis, tuo didesnė tikimybė, kad žmogus investuos tikslingai, suvokdamas riziką ir laiką kaip pagrindinius veiksnius. Kitaip tariant, žinių trūkumas dažnai virsta impulsyvumu, o impulsyvumas – sprendimais be strategijos.
Štai kodėl jau netrukus lietuvių sąskaitas pasieksiantys pinigai, atsiimti iš antrosios pakopos, taps tikru mūsų finansinio brandumo testu. Kai investavimo sprendimai priimami ne iš noro greitai „išlošti“, o iš supratimo, kad grąža kuriama nuoseklumu, tuomet formuojasi tikra investavimo kultūra.
Juk investavimas nėra spontaniškas veiksmas. Tai procesas, kuriam reikia plano, disciplinos ir aiškios krypties. Tie, kurie investuoja vadovaudamiesi emocijomis ar trumpalaikėmis tendencijomis, dažnai tampa rinkos svyravimų įkaitais, o brandus investuotojas supranta, kad sėkmė nėra atsitiktinumas, ją lemia gebėjimas išlaikyti ramybę, vertinti riziką ir priimti sprendimus, paremtus analize, o ne impulsu.
Ir jei pasaulyje vis dažniau kalbama apie „gamblinimą“ investavime, Lietuvoje dar turime progą parodyti kitą kelią – tą, kuriame investavimas tampa ne trumpalaikiu bandymu „išlošti“, o sąmoningu būdu kurti ilgalaikę vertę. Nes galiausiai išlošia ne tas, kuris rizikuoja drąsiausiai, o tas, kuris mąsto toliausiai.
