Pasibaigus kelių valandų mediacijos susitikimui, ant stalo lieka pasirašytas susitarimas. Ginčo šalys išeina su aiškiai surašytais punktais, dėl ko ir kaip jos susitarė – dėl vaiko gyvenamosios vietos, bendravimo tvarkos, išlaikymo, turto padalijimo ar net taikaus santuokos nutraukimo. Dokumentas atrodo rimtas, pasirašytas, su data, neretai - ir didelės emocinės įtampos kaina. Tačiau vos tik pradedama kalbėtis su advokatais ar ruoštis kreiptis į teismą, iškyla esminis klausimas: ar šis popierius jau yra teisiškai „galiojantis“, ar tai tik susitarimo projektas, kurį dar reikia „paversti“ teismo patvirtintu sprendimu?
Kas yra susitarimas mediacijoje?
Mediacija – tai savanoriškas ginčo sprendimo būdas, kai šalys, padedamos neutralaus mediatoriaus, pačios susiderina sprendimo sąlygas.
Pasiekus susitarimą mediatorius paprastai parengia rašytinį dokumentą, kuriame aiškiai įvardijama, dėl ko konkrečiai sutarta, pavyzdžiui: dėl vaiko gyvenamosios vietos, bendravimo tvarkos, išlaikymo dydžio ar kitų klausimų. Praktikoje toks rašytinis susitarimas dažniausiai būna aiškus šalių suformuluotas „paruoštukas“ – juodraštis, su kuriuo patogu kreiptis į advokatą ar notarą, kad šis tą „paruoštuką” paverstų galutine taikos sutartimi ar sutartimi dėl santuokos nutraukimo pasekmių.
Taigi teisine prasme mediacijos metu šalių sudarytas rašytinis susitarimas atspindi šalių išreikštą valią ir jis gali turėti reikšmės, jei ateityje kiltų nesutarimų, tačiau pats savaime jis dar nėra taikos sutartis, prilygstanti tokiai, kuri būtų patvirtinta teismo ar notaro. Tik teismo ar notaro patvirtinta taikos sutartis turi vykdytiną teisinę galią. Tai reiškia, kad teismo nutartimi patvirtinta taikos sutartis tampa lygiaverte teismo sprendimui – jei jos nesilaikoma, galima kreiptis dėl vykdomojo rašto išdavimo ir pradėti priverstinį vykdymą.
Civilinis kodeksas aiškiai įtvirtina taikos sutarties sampratą: taikos sutartimi šalys tarpusavio nuolaidomis išsprendžia kilusį ginčą, užkerta kelią kilti teisminiam ginčui ateityje ar susitaria dėl teismo sprendimo įvykdymo ar kitų ginčytinų klausimų. Taikos sutartis turi būti rašytinė, priešingu atveju ji laikoma negaliojančia. Taigi tai ypač aktualu šeimos ginčuose, pavyzdžiui: tėvai mediacijos metu susitaria dėl nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos, bendravimo tvarkos, išlaikymo dydžio ir mokėjimo tvarkos – tokį susitarimą suformavus kaip taikos sutartį ir šią pateikus teismui patvirtinti Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka, taikos sutartis įgyja minėtą galutinio teismo sprendimo ir vykdytino dokumento statusą.
Ar mediatorius rengia oficialius dokumentus?
Mediacijos metu galima susitarti ir dėl taikaus santuokos nutraukimo. Civilinis kodeksas numato, kad santuoka bendru sutuoktinių sutikimu gali būti nutraukta, jei, be kita ko, jie yra sudarę sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių. Šioje sutartyje turi būti aptarti nepilnamečių vaikų ir sutuoktinių tarpusavio išlaikymo klausimai, nepilnamečių vaikų gyvenamoji vieta, turto pasidalijimas, kreditorių interesų apsauga ir kitos turtinės teisės bei pareigos.
Mediacijoje parengtas rašytinis šalių susitarimas santuokos nutraukimo atveju dažniausiai tampa logiška pradžia: jame šalys savo žodžiais susidėlioja, kaip dalinsis turtą, kas mokės alimentus, kaip bus bendraujama su vaikais, kokia bus jų gyvenamoji vieta ir panašiai. Vėliau šis tekstas perduodamas advokatui arba, tam tikrais atvejais, notarui, – kuris paverčia jį formalia sutartimi dėl santuokos nutraukimo pasekmių su visais įstatymo reikalaujamais elementais. Vėliau taikos sutartis teikiama teismui arba ją patvirtina notaras.
Santuokos nutraukimas notarine tvarka įsigaliojo nuo 2023 metų ir ji taikoma tik įstatyme nustatytomis sąlygomis: kai yra praėję daugiau nei vieneri metai nuo santuokos sudarymo, sutuoktiniai yra sudarę sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių, yra veiksnūs šioje srityje, daugiau nei vienerius metus netvarko bendro ūkio, negyvena santuokinio gyvenimo ir neturi bendrų nepilnamečių vaikų.
Taigi kyla klausimas, koks mediatoriaus vaidmuo rengiant būtent tuos „oficialius“ dokumentus? Teisės aktai nedraudžia, kad taikos sutartį ar sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių parengtų pats mediatorius, jei jis turi atitinkamą teisinį išsilavinimą, kompetenciją ir tokį paslaugų modelį yra sutaręs su šalimis. Praktikoje neretai mediatorius yra ir advokatas (ar teisininkas), todėl šalys susitaria, kad po mediacijos jis ne tik fiksuos jų susitarimą, bet ir parengs visą teisinę taikos sutartį ar sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių. Tačiau net ir tokiu atveju galutinį žodį vis tiek taria teismas arba notaras: jie tikrina, ar susitarimas nepažeidžia imperatyvių įstatymo nuostatų, viešojo intereso, nepilnamečių vaikų ar vieno iš sutuoktinių teisių bei teisėtų interesų, ir tik tada jį patvirtina.
Trys pakopos iki „šarvuotos“ teisinės galios
Tad į klausimą „ar susitarimas mediacijoje turi teisinę galią?“ atsakymas yra „taip, bet…“. „Taip“ – nes tai yra rašytinis šalių susitarimas, turintis civilinės sutarties galią: jis įrodo, kokias teises ir pareigas šalys viena kitos atžvilgiu prisiėmė ir gali būti naudojamas kaip įrodymas ginče. „Ne“ – jei tikimasi, kad vien tik pasirašius tokį susitarimą, kitą dieną bus galima teikti antstoliui priverstinai jį įvykdyti.
Praktiškai galima įsivaizduoti trijų pakopų sistemą. Pirma, susitarimas mediacijoje - tai bazė, juodraštis, šalių valios išraiška ir labai stiprus įrodymas. Antra, taikos sutartis ar sutartis dėl santuokos nutraukimo pasekmių – jau formalus teisinis dokumentas, parengtas laikantis įstatymų reikalavimų. Trečia, teismo nutartimi ar notaro patvirtinimu ši sutartis įgauna galutinio teismo sprendimo galią ir tampa vykdytinu dokumentu, kurio nesilaikant atsiranda galimybė priverstinai vykdyti.
Taigi, susitarimas mediacijoje nėra „tuščias popierius“ – tai rimta, teisiškai reikšminga šalių sutartis ir puiki startinė pozicija taikiam ginčo užbaigimui. Tačiau pilną, „šarvuotą“ teisinę galią – tokią, kuri prilygsta teismo sprendimui ir leidžia kreiptis dėl priverstinio vykdymo – suteikia tik teismo ar notaro patvirtinti dokumentai: taikos sutartis arba sutartis dėl santuokos nutraukimo pasekmių.
