Per devyniolika metų darbo mokykloje pasikeitė daug kas: atsirado tarptautinės programos, švietimas suskaitmenėjo, mokytojai dar niekada tiek neinvestavo į kvalifikaciją, verslas ėmė atverti mokiniams naujas galimybes dar mokyklos suole. Nekinta tik viena mantra – šeimoje, mokykloje ar darbe: „čia ne aš, man tiesiog pasisekė“
Tai impostoriaus reiškinys arba impostoriaus sindromas, kai nepaisant realių pasiekimų jaučiamės tarsi apsimetėliai. Jis lydi visų sričių žmones – ir abiturientą, ir jauną mokytoją, ir patyrusį vadovą. Užuot žengus žingsnį į priekį, sustojame, abejojame, ieškome pritarimo.
Visa tai atneša apčiuopiamą žalą ne tik mūsų darbo efektyvumui, bet ir savijautai. Todėl verta paieškoti sprendimų kasdienybėje, kaip sustabdyti tylųjį progreso žudiką.
Vitrinos efektas
Štai paprasta socialinė situacija. Vėlyvą vakarą sprendimų nuovargį patiriantis darbuotojas įninka į algoritmų jam išaustą audinį – socialinių tinklų „reels‘us“, kurių kasdien „Facebook“ ir „Instagram“ tinkluose peržiūrima per 200 mlrd.
Į tai, kas tėra surežisuota ir sumontuota tikrovė. Čia nereikia priimti jokių sprendimų, nėra ir darbo aplinkoje pasitaikančios įtampos. Lieka tik pasyvus slinkimas („scrollinimas“).
Tačiau moksliniai tyrimai sako, kad būtent šis judesys į viršų ir tikrovės fikcija verčia mus lygintis su kitais, kartu perdėtai kritiškai žvelgiant į save. Kitų vaikai dalyvauja olimpiadose, kita kompanija pristato naują produktą, kiti gali valgyti, keliauti ir gyventi prabangiau.
To pasekmių nejaučiame čia ir dabar, tačiau pasąmonėje užprogramuojami įtrūkiai: mūsų netenkina tai, ką turime, mums kažko trūksta.
Negana to, trumpųjų vaizdo įrašų kultūra nepadeda ir savijautai: akys bėga, mintys nespėja, kinta nuotaika, prastėja miegas. Ką daryti? Ne išeitis išsijungti internetą. Išeitis — perkurti santykį: mažiau žiūriu, daugiau bendrauju; mažiau vitrinų, daugiau tikro turinio, kuris primena, kad esame netobuli ir augantys. Elementaru, sudėtinga, bet būtina.
Gerai yra labai gerai
Tačiau socialiniai tinklai nėra panacėja. Kinta ne tik darbo ir mokymosi aplinka, kinta ir šeima. Šiuolaikiniai tėvai kaip niekad daug skaito, domisi ir investuoja į savo ir vaikų raidą. Paradoksalu, nors norime gero, kartu tai kuria ir perfekcionistinę atmosferą.
Šeimose impostoriaus reiškinys formuojasi ten, kur susikerta trys veiksniai: aukšti lūkesčiai, lyginamosios erdvės (socialiniai tinklai) ir klaidos kaip mokymosi signalo suvokimas.
Namų komunikacijoje įsivyrauja dažniausiai darbo aplinkoje sutinkamas režimas - rezultatas svarbiau už procesą. Čia klaida interpretuojama kaip trūkumas, o ne kaip informacija apie tolesnį žingsnį. Čia pasiekimai vertinami pažymiais, pinigais, pažintimis.
Tačiau prie vakarienės stalo svarbu visai ne tai, o santykis. Be to, kalbėti apie klaidas ne tik darbe, bet ir namuose būtina: šiandien pavargau, nepavyko, bet rytoj pabandysime kitaip. Savo pavyzdžiu leisti sau ir vaikams būti ne idealiems, o pakankamai geriems.
Tik nereikėtų painioti. Esmė – ne mažinti ambicijas, o vengti nuolatinio nepakankamumo. Saugi aplinka, atvira klaidų interpretacija ir ne tik materialus įvertinimas padeda namuose išlaikyti sveiką orientaciją į pažangą. Iš tokios aplinkos ir į darbo ar mokymosi vietą ateisime visai kitaip nusiteikę. Tai leidžia pastebėti ir įvertinti ne tik savo, bet ir kito pasiekimus.
Taisyti ne žmogų, o taisykles
Ir trečioji kasdienybės terpė – darbo aplinka. Mokykloje matome visus rytojaus darbuotojo simptomus: neapibrėžtus lūkesčius, nuolat kintančias taisykles, reikalavimus ir vaikų bei mokytojų kovą su jausmu „gal aš čia per klaidą“. Švietimo tyrimai sako: dažniausiai kenčia ne silpnas žmogus, o žmogus neaiškumu pasižyminčioje sistemoje.
Darbe impostoriaus jausmas dažniausiai gimsta iš neapibrėžtumo: miglotų kriterijų, dviprasmiško vertinimo, nerašytų, bet griežtų normų. Tad būtina susitarti, kas vadinama sėkme. Klaida, kai sėkmę tapatiname su jausmu ar vadovo nuotaika. Kai žaidimo taisyklės ir rodikliai yra aiškūs, asmeninė vertė nebėra loterija. Tą matome ir švietime – ten, kur mokiniui aišku, ko iš jo tikimasi, vietos abejonėms nelieka.
„Harvard Business Review“ teisingai primena, kad dažna organizacijų klaida – bandyti pataisyti žmones ten, kur iš tiesų reikėtų taisyti sistemas. Tyrimai rodo, kad komandose, kuriose saugu klysti, mokomasi greičiau ir sukuriama daugiau vertės. Švietimo pasaulis šias išvadas patvirtina jau seniai: adaptacijos pradžioje net trumpas, bet aiškus priklausymo signalas: „tu čia laukiama(s), turi netikėtai poveikį savijautai ir rezultatams.
Trys siužetai, kuriais kalba abejonė
Nepaisant to, kas pasakyta, jei savoje kasdienybėje negebėsime atpažinti impostoriaus balso, problema tik gilės. Jis dažniausiai naudojasi trimis siužetais.
Pirmas siužetas — loterija, kai sėkmę priskiriame atsitiktinumui: pasisekė, geranoriškai leido, sutapo aplinkybės. Gydyti čia gali faktai – suvokimas, kokius veiksmus padarėme. Tai ne puikybė — tai realybė.
Antras siužetas — tobulumo spąstai. Arba tobula, arba nieko. Bet realybėje pažanga niekada nevyksta tvarkinga trajektorija. Todėl ir darbinėje aplinkoje svarbu susitarti dėl klaidų tolerancijos – normalu, jei nesigavo iš pirmo karto.
Trečias siužetas — tinkama vieta. Tai priklausymo klausimas. Atėjus į naują industriją, naują mokyklą ar naują valdybą viduje rusena nerimas, ar tokiems čia vieta. Štai kodėl taip svarbu ne vien tvirtinti „tu gali“, bet ir praktiškai siųsti priklausymo signalus: aiškus pakvietimas kalbėti, dėmesingas grįžtamasis ryšys, pagarbus nesutikimas.
Kontroliuoti impostoriaus sindromą galima tik kryptingai, mažais žingsniais stebint save ir santykį su kitais. Stebėsena atskleidžia mažas detales kasdienybėje, kurios mus verčia jaustis nejaukiai. Jų pirmiausia ir reikėtų atsisakyti.
