Tarptautinėje prekyboje itin svarbus verslininkų ir valstybės institucijų bendradarbiavimas, kuris turėtų būti grindžiamas savitarpio skaidrumo, teisingumo, sąžiningumo ir atsakomybės principais. Visgi pastaruoju metu, atstovaudamas įgaliotojo ekonominės veiklos vykdytojo (AEO) statusą turinčioms įmonėms, matau tendenciją, kad šis bendradarbiavimas Lietuvoje tampa vienpusis, kadangi Muitinės departamentas pradėjo vykdyti šį statusą turinčių asmenų patikrinimus, kurie peržengia Europos Sąjungos reglamentuose nustatytas ribas.
Tai nebe pavieniai atvejai, o susiformavusi praktika, kuri kelia realią riziką Lietuvos eksportuotojų konkurencingumui regione. Ir tuoj paaiškinsiu, kodėl.
Kai ES kalba apie pasitikėjimą, Lietuva – apie kontrolę
2025 m. pradžioje Europos Komisija paskelbė atnaujintas Muitų sąjungos gaires, pabrėžiančias „trust-based supervision“ principą – patikimumu, o ne kontrolės dubliavimu paremtą priežiūrą. Šiame dokumente taip pat akcentuota, kad valstybės narės privalo užtikrinti proporcingą priežiūrą ir netaikyti nevienodų AEO kriterijų tarp šalių, deja, Lietuvoje matomas priešingas poslinkis.
Pagrindiniai klausimai, kurie kyla Muitinės departamentui, yra susiję su naujomis realijomis ir tarptautinių sankcijų laikymusi, tad AEO statusą turintys asmenys jau ne vienerius metus teikia muitinės įstaigoms patvirtinimus apie tai, kad jų į trečias šalis eksportuojamos prekės nebus perduotos į Rusiją ar Baltarusiją. Tačiau dabar Muitinės departamentas reikalauja, kad įmonės savo sutartyse su klientais įtrauktų ne tik įsipareigojimą šiems pateikti importo į trečiąsias šalis deklaracijas, bet ir numatytų finansinę atsakomybę, jei šie dokumentai nebus pateikti. Tokiu atveju iš verslo reikalaujama prisiimti atsakomybę už tai, ko jis negali kontroliuoti – užsienio partnerių elgesį po prekių perdavimo, nors nei Sąjungos muitinės kodeksas, nei susiję ES teisės aktai tokių reikalavimų nenumato.
Kitas aktualus pavyzdys – reikalavimas įmonėms savarankiškai vykdyti sunkiai įgyvendinamus savo klientų patikrinimus, siekiant įsitikinti, kad ne tik jie (tokį patikrinimą įmonės atlieka nuolat), bet ir jų tolimi giminaičiai ar jų klientai nėra susiję su sankcionuojamais asmenimis. Mano įsitikinimu, tokie reikalavimai, nors ir formaliai grindžiami siekiu valdyti sankcijų riziką, praktiškai verslui yra neįgyvendinami ir neproporcingi. Juk verslas neturi nei žmogiškųjų išteklių, nei kompetencijų atlikti išplėstą patikros auditą už savo veiklos ribų. Be to, nėra nustatyta nei metodika, kaip turėtų atrodyti „tinkamas patikrinimas“, nei kriterijai, kas yra laikoma pakankamu patikimumo įrodymu. Nekalbu jau apie tai, kad tokie reikalavimai neišvengiamai reiškia papildomus kaštus, nes reikia samdyti teisininkus, atitikties specialistus, įsigyti brangias patikros sistemas arba – rizikuoti netekti AEO statuso.
Ironiška, tačiau šių metų pradžioje Europos Komisijos paskelbtos gairės dėl sankcijų laikymosi tiekimo grandinėse aiškiai pabrėžia, kad atitikties pareiga turi būti proporcinga ir apsiriboti tiesioginiais verslo santykiais. Tai reiškia, kad Lietuvos praktika faktiškai nukrypsta nuo ES nustatytų standartų ir rizikuoja sukurti precedento efektą, kai pasitikėjimo modelis virsta kontrolės mechanizmu.
Griežčiau nei bankai
Vertinant šiuos reikalavimus platesniame kontekste, verta prisiminti, kad net iš bankų, kuriems dėl „Pažink savo klientą“ (KYC – Know Your Customer) politikos taikoma pareiga tikrinti klientus ir įvertinti jų veiklos riziką, nereikalaujama žinoti tikrinamųjų giminaičių ar jų klientų tapatybių. Kalbame apie finansų sektorių, kuris laikomas vienu griežčiausiai reguliuojamų! Tuo metu Lietuvos muitinė, reikalaujanti, kad eksportuojanti įmonė žinotų ne tik savo tiesioginio kliento savininkus ar akcininkus, bet ir jų klientų galimus ryšius su sankcionuotais subjektais, iš esmės taiko verslui aukštesnį priežiūros lygį nei taikomas bankams pinigų plovimo ir terorizmo finansavimo prevencijos srityje. Tai ne tik nesuderinama su proporcingumo principu, bet ir didina pažeidimų riziką, nes privačiam sektoriui perkeliamas valstybės kontrolės funkcijų vykdymas be tam reikalingų įrankių, duomenų ir įgaliojimų.
Dar daugiau – ši perteklinė priežiūra nesibaigia kliento patikrinimu. Ji tęsiasi ir per logistiką, kai net prekių maršruto pasirinkimas tampa galimu įtarimų šaltiniu, o tai iš esmės iškreipia pačios tarptautinės prekybos logiką. Pavyzdžiui, kai prekės eksportuojamos į Centrinę Aziją – Kazachstaną ar Kirgiziją – per Rusijos teritoriją (kas dažnai yra vienintelis logiškas logistinis maršrutas), Lietuvos muitinė tai iš anksto vertina kaip galimą sankcijų pažeidimo riziką. Net ir tada, kai verslas pateikia aiškų galutinį gavėją bei dokumentus, patvirtinančius sandorio teisėtumą. Žvelgiant objektyviai, tokiu atveju muitinės institucijos įgyvendina ne proporcingą rizikos vertinimą, o veikiau išankstinę prezumpciją, kad verslas yra linkęs pažeisti sankcijų režimą.
Toks požiūris kelia dvejopą grėsmę. Pirma, jis sukuria teisinį precedentą, kai verslas laikomas kaltu, kol neįrodo priešingai – tai iš esmės prieštarauja teisinės valstybės principams. Antra, jis trikdo pačią prekybos logiką: verslui tenka ieškoti dirbtinių maršrutų, vengti ekonomiškai racionalių kelių ar patirti didesnes logistikos sąnaudas vien tam, kad neatsidurtų rizikos zonoje. Galiausiai, tai kuria nepasitikėjimo atmosferą, kurioje net skaidriai dirbantis eksportuotojas jaučiasi tarsi veikiantis „po padidinamuoju stiklu“ – ne kaip partneris, o kaip įtariamasis.
Taisyklės keičiasi greičiau nei verslo planai
Beje, verta paminėti, kad Lietuvoje, be tiesiogiai taikomų Europos Sąjungos sankcijų, galioja ir nacionalinės priemonės, kurios dažnai kinta be aiškios logikos ar pereinamojo laikotarpio. Pavyzdžiui, krovininių transporto priemonių eksporto draudimas iš pradžių buvo numatytas iki 2025 m. sausio 1 d., tačiau jau nuo sausio 25 d. įsigaliojo Vyriausybės nutarimo pakeitimas, kuriuo šių prekių eksportas per ES sieną į trečiąsias šalis vėl buvo uždraustas. Tai reiškia, kad vos per kelias savaites buvo pakeista teisinė padėtis, kurios pagrindu verslas planavo logistinius srautus, sutartinius įsipareigojimus ir prekių judėjimą.
Tokie sprendimai prieštarauja teisinio tikrumo principui ir kelia klausimų dėl atitikimo ES „Better Regulation“ gairėms, kurios pabrėžia poreikį atlikti išankstinius poveikio vertinimus ir taikyti pereinamuosius laikotarpius ten, kur tai įmanoma. Juk, kai verslas nebegali numatyti, ar šiandien galiojantis draudimas nebus panaikintas ar grąžintas po kelių savaičių, kalbėti apie ilgalaikį planavimą tampa beprasmiška. Apskritai reguliacinis nepastovumas tampa nauja rizikos forma – tokia pat realia, kaip valiutos svyravimai ar geopolitinės grėsmės.
Šiame kontekste, iš vienos pusės Muitinės departamentas atlieka teisėtą funkciją – tikrina, ar AEO statusą turintis ūkio subjektas vis dar atitinka jam keliamus kriterijus. Tačiau praktikoje šie tikrinimai vis dažniau išsiplečia už ES teisės rėmų ir pasiekia tašką, kai jie pradeda daryti poveikį pačios sistemos patikimumui. Pavyzdžiui, kriterijus „nepadaryti reikšmingų ar kartotinių muitų teisės aktų pažeidimų“ vertinamas labai plačiai – į jį neretai patenka ir formalūs techninio pobūdžio neatitikimai, kurie anksčiau nebūdavo traktuojami kaip grėsmė statusui.
Taip pat reikalaujama įrodyti „aukštą veiklos ir prekių srautų valdymo lygį“, nors teisės aktuose nėra aiškiai apibrėžta, kokios sistemos ar valdymo modelis atitiktų šį lygį. Esame turėję atvejų, kai įmonėms dėl aiškiai išdėstytos struktūros ir procesų buvo suteiktas AEO statusas, tačiau po kelerių metų ta pati struktūra jau laikoma nebeatitinkančia patikimumo kriterijų – ne dėl faktinių pažeidimų, o dėl subjektyvaus vertinimo.
Svarbu pažymėti, kad AEO statusas, suteiktas Lietuvoje, yra automatiškai pripažįstamas visose Europos Sąjungos valstybėse narėse – įmonė įgyja teisę šiose šalyse naudotis supaprastintomis muitinės procedūromis, taip pat jos patikimumas ir atitiktis nustatytiems kriterijams yra laikomi pripažintais bendrijos mastu. Kitaip tariant, AEO statusas veikia kaip universalus pasitikėjimo sertifikatas, kuris ne tik palengvina operacijas su muitine, bet ir siunčia signalą verslo partneriams bei institucijoms apie įmonės organizacinį skaidrumą, atsakomybę ir veiklos kokybę.
Tokia praktika, kai verslui keliami neadekvatūs priežiūros reikalavimai, iškreipia bendrosios ES rinkos logiką – įmonės, veikiančios pagal tą patį ES muitinės kodeksą, skirtingose valstybėse narėse susiduria su radikaliai nevienodu požiūriu. Apmaudu, nes AEO statusas buvo kuriamas kaip pasitikėjimo ir partnerystės modelis tarp verslo ir valstybės, o ne kaip priemonė padidinti reguliacinį spaudimą.
Verslas – ne rizika, o ekonomikos garantas
Dar viena problema – kompetencijos ir kvalifikacijos vertinimas. Nors AEO statusą turinčiose įmonėse dažniausiai dirba aukštos kvalifikacijos specialistai, verslui sunku numatyti, kokių naujų reikalavimų tikėtis. Galų gale, nors finansinis mokumas – vienas iš kriterijų – formaliai retai sukelia abejonių, jis tampa problema tik tada, kai dėl perteklinių patikrinimų tampa sunkiau veikti rinkoje.
Verslas įprastai veikia ilgalaikėmis sutartimis ir logistikos grandinėmis, todėl negali operatyviai prisitaikyti prie nuolat kintančių draudimų ar leidimų – juo labiau, kai apie juos dažnai pranešama be išankstinio perspėjimo. Tokiose situacijose įmonės ne tik patiria tiesioginių nuostolių dėl neįvykusių sandorių ar sandėliavimo kaštų, bet ir rizikuoja prarasti partnerių pasitikėjimą – ypač, kai užsienio pirkėjui turi būti paaiškinama, kad užsakymas neįvyks ne dėl tiekėjo kaltės, o dėl nacionalinių sankcijų, kurios taikomos nepateikus aiškių gairių ar pereinamojo laikotarpio.
Ir pabaigai, noriu atkreipti dėmesį, kad Lietuvos ekonomika 2024 metais išaugo 2,6 proc., pranokdama tiek Europos Sąjungos vidurkį, tiek kaimyninių šalių rodiklius – pavyzdžiui, Estijos ekonomika 2024 metais susitraukė 0,4 proc., o Latvijos augimas buvo nuosaikesnis – 1,8%. Šiemet prognozės dar optimistiškesnės – Lietuvos bankas prognozuoja, kad 2025 metais šalies eksportas augs 3,3 proc., o per ateinančius dvejus metus – vidutiniškai apie 3 proc. kasmet. Tad, kadangi ekonomistai sutaria, jog Lietuvos ekonomikos augimą lėmė ne tik vidaus vartojimas, bet ir stiprėjantis eksportas, kuris reikšmingai prisidėjo prie BVP didėjimo, gal dar ne vėlu atsigręžti į tuos, kurie šį augimą generuoja?
