Kiekvienais metais teismus pasiekia bylos, kai agresyvūs šunys sukėlė pavojų aplinkiniams. Mūsų šalis – viena iš nedaugelio Europoje, kur egzistuoja oficialus kovinių ir pavojingų šunų sąrašas, o jų laikytojams taikomi specifiniai reikalavimai. Taigi, ką reiškia būti tokio šuns savininku Lietuvoje, kaip gauti leidimą, kokios taikomos priežiūros taisyklės ir kodėl visa tai svarbu ne tik kaimynams, bet ir patiems šunims?
Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktoriaus 2013 m. sausio 9 d. įsakymu Nr. B1-5 patvirtintas Kovinių ir pavojingų šunų veislių sąrašas, kuriuo siekiama apsaugoti visuomenės saugumą, viešąją tvarką bei užtikrinti tinkamas gyvūnų laikymo sąlygas.
Pagal minėtą įsakymą, vienintelė šunų veislė, priskirta kovinėms šunų veislėms Lietuvoje, yra amerikiečių pitbulterjeras. Tai reiškia, kad bet kuris šuo, turintis amerikiečių pitbulterjero kraujo liniją, net jeigu tai ir mišrūnas, gali būti priskirtas kovinių šunų kategorijai. Na, o pavojingų (ne kovinių) šunų sąrašą sudaro šios veislės: amerikiečių stafordšyro terjeras, stafordšyro bulterjeras, amerikiečių buldogas, argentinos dogas, fila Brasileiro (Brazilų mastifas), kangalas (Turkų aviganis), kaukazo aviganis ir pietų Rusijos aviganis. Šis sąrašas yra baigtinis.
Svarbu pažymėti, kad pagal galiojančią tvarką pavojingo arba kovinio šuns mišrūnas yra toks negrynaveislis šuo, kurio bent vienas iš tėvų priklauso šiai kategorijai. Tai reiškia, jog šuo gali būti laikomas kovinio ar pavojingo šuns mišrūnu tik tuo atveju, kai yra įmanoma atsekti jo tėvų kilmę ir nustatyti, kad vienas jų yra įtrauktas į oficialų sąrašą. Teisminė praktika pabrėžia, kad įrodinėjimo našta šiuo atveju tenka gyvūno laikytojui – kilmės dokumentai, vakcinavimo pažymėjimai bei mikroschemos duomenys turi būti pateikti ir aiškiai įrodyti šuns kilmę.
Nuo 2013 m. yra draudžiama daugiabučiuose gyvenamuosiuose namuose laikyti kovinius ir pavojingus šunis bei jų mišrūnus, nebent gyvūno savininkas yra gavęs savivaldybės, kurios teritorijoje nuolat gyvena arba laikys pavojingus šunis, Gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo nustatyta tvarka išduotą leidimą. Asmuo, siekdamas gauti leidimą, privalo pateikti rašytinį prašymą savivaldybės administracijai. Šiame prašyme nurodoma ne tik pareiškėjo asmeninė informacija – vardas, pavardė, asmens kodas ir deklaruotos gyvenamosios vietos adresas, bet taip pat – faktinė gyvenamoji vieta, jeigu ji skiriasi nuo deklaruotos. Ypač svarbu tiksliai nurodyti visus kartu gyvenančius asmenis, įskaitant ir tuos, kurie nėra deklaravę gyvenamosios vietos nei su prašymą teikiančiu asmeniu, nei toje vietoje, kurioje planuojama laikyti šunį. Tokiu būdu užtikrinamas išsamus šeimininko socialinės aplinkos vertinimas.
Prašyme taip pat turi būti pateikti kontaktiniai duomenys – telefono numeris ir (ar) elektroninio pašto adresas – bei aiškiai nurodyta šuns veislė, kuriai norima gauti leidimą.
Kartu su prašymu pateikiama ir išsami dokumentacija. Visų pirma, būtina pridėti pažymą iš Respublikinio priklausomybės ligų centro, kurioje būtų nurodyta, ar per pastaruosius penkerius metus asmuo kreipėsi dėl priklausomybės sindromo ir ar gavo atitinkamas sveikatos priežiūros paslaugas. Tokia pati pažyma turi būti pateikta ir dėl visų kartu gyvenančių asmenų. Tai padeda įvertinti, ar gyvūnas nepateks į aplinką, kurioje egzistuoja rizika jo netinkamam ar neatsakingam laikymui.
Jeigu pavojingą ar kovinį šunį ketinama laikyti gyvenamojoje vietoje, kuri pareiškėjui nuosavybės teise nepriklauso, būtina gauti ir pateikti tos vietos savininko ar teisėto valdytojo sutikimą dėl šuns laikymo. Ši nuostata taikoma nepriklausomai nuo to, ar tai deklaruota, ar tik faktinė gyvenamoji vieta.
Svarbi ir šuns kilmės įrodymo dalis – pateikiamas dokumentas, išduotas Tarptautinės kinologų organizacijos arba kitos pripažintos institucijos, kuriuo patvirtinama šuns veislė ir kilmė. Tai leidžia nustatyti, ar šuo iš tiesų priklauso pavojingoms ar kovinėms veislėms ir patenka į sąrašus, kuriems taikomas specialus reglamentavimas.
Taip pat turi būti pateikiama pažyma apie deklaruotą gyvenamąją vietą bei kartu deklaravusius asmenis. Jeigu šuo laikomas kitoje vietoje nei deklaruota, – reikia pridėti pažymą apie asmenis, deklaravusius gyvenamąją vietą tame konkrečiame būste.
Galiausiai, reikalinga pažyma iš Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro, patvirtinanti, kad nei prašymo pateikėjas, nei kartu su juo gyvenantys asmenys nėra teisti už tyčinius smurtinius nusikaltimus. Jei teistumas buvo, jis turi būti išnykęs arba panaikintas, kitaip leidimas negalės būti išduotas.
Svarbu pažymėti, kad visa informacija, pateikta siekiant gauti leidimą, turi būti teisinga ir atitinkanti tikrovę – už dokumentų ir duomenų teisingumą atsako juos pateikęs asmuo. Netikslios ar klaidinančios informacijos pateikimas gali būti pagrindas ne tik atsisakyti išduoti leidimą, bet ir taikyti administracinę atsakomybę.
Ši leidimų sistema, nors ir reikalaujanti iš asmenų papildomų veiksmų bei dokumentų, yra būtina priemonė siekiant subalansuoti gyvūnų laikymo laisvę su visuomenės saugumo interesais. Ji taip pat skatina atsakingą požiūrį į šunų laikymą ir padeda užtikrinti, kad į aplinką nepatektų agresyviam elgesiui linkę šunys be tinkamos priežiūros ar kontrolės.
Skirtingai nei daugiabučiuose, dvibučiuose ar individualiuose gyvenamuosiuose namuose leidžiama laikyti pavojingus ir kovinius šunis be atskiro savivaldybės leidimo, tačiau jų laikymas vis tiek turi atitikti kitus teisės aktų reikalavimus, ypač dėl šuns elgesio ir saugumo užtikrinimo.
Jei pavojingas ar kovinis šuo yra laikomas uždaroje žemės valdoje, prie įėjimo (įvažiavimo) į ją turi būti pastatytas ar pritvirtintas prie vartų dienos ir nakties metu gerai matomas, ne mažesnis kaip 8 cm pločio ar skersmens įspėjamasis ženklas su užrašu, pvz., „Atsargiai, pavojingas šuo!“. Uždarose, rakinamose gyvenamosiose ar ūkinėse patalpose pavojingas ar kovinis šuo apsaugai gali būti laikomas palaidas. Prie tokių patalpų gali nebūti įspėjamojo ženklo. Uždaroje žemės valdoje pavojingas ar kovinis šuo gali būti laikomas palaidas, jei užtikrinama, kad šuo iš jos nepabėgs. Neuždaroje žemės valdoje laikomas pavojingas ar kovinis šuo turi būti rišamas taip, kad negalėtų išeiti už jos ribų, arba laikomas voljere, įrengtame taip, kad iš jo negalėtų iššokti ar kitu būdu pabėgti.
Viešosiose vietose ir bendrojo naudojimo patalpose pavojingi ir koviniai šunys vedžiojami (vedami) su antsnukiu ir laikant už pavadėlio. Jeigu vedžiojant (vedant) pavojingą ar kovinį šunį šalia yra žmonių ar gyvūnų, pavadėlis turi būti sutrumpinamas tiek, kad šuo nekeltų grėsmės žmonėms ir kitiems gyvūnams. Svarbu paminėti, kad kelti (leisti) liftu pavojingą ar kovinį šunį galima tik tuo atveju, jei tam neprieštarauja kiti liftu ketinantys keltis (leistis) žmonės.
Be to, visi pavojingi ir koviniai šunys privalo būti paženklinti poodine mikroschema, leidžiančia identifikuoti gyvūną bei jo savininką. Tai ypač aktualu įvykus incidentams ar kilus ginčams dėl atsakomybės.
Pavojingo ar kovinio šuns savininkas turi užtikrinti, kad pavojingas ar kovinis šuo būtų laiku vakcinuojamas nuo pasiutligės pagal veterinarinės vakcinos pakuotės lapelyje pateiktus nurodymus. Žymos apie atliktą vakcinaciją turi būti padarytos Gyvūno vakcinacijos pažymėjime, ar Gyvūno augintinio pase, arba kitame dokumente, kuriuo patvirtinama pavojingo ar kovinio šuns tapatybė.
Svarbu paminėti, kad gali būti veisiami tik kilmės dokumentą turintys pavojingi ir koviniai šunys. Draudžiama tarpusavyje veisti (kergti, dirbtinai apsėklinti, persodinti kiaušialąstes) skirtingų veislių pavojingus ar kovinius šunis.
Lietuvos teisinis požiūris į pavojingus ir kovinius šunis nėra nukreiptas prieš pačius gyvūnus – jis nukreiptas prieš neatsakingą jų laikymą. Įstatymų leidėjas, nustatydamas griežtą reglamentavimą, siekia užtikrinti pusiausvyrą tarp gyvūnų gerovės ir visuomenės saugumo. Juk net ir iš prigimties dominuojantis šuo gali būti taikus ir lojalus šeimos narys – jei tik šeimininkas įgyvendina visas jam tenkančias pareigas. Todėl atsakomybė už šuns elgesį visada priklauso ne nuo jo veislės, o nuo žmogaus, kuris jį augina. Ir ši atsakomybė – ne pasirinkimas, o įstatymu įtvirtinta prievolė.
