Valstybės tarnyba turėtų būti pasitikėjimo mandatas, bet Lietuvoje vis dažniau ima priminti verslo planą. Politinė karjera – ne pilietinė pareiga, o pelninga investicija. Iškyla naujas normalumas: dar vakar kukliai gyvenę politikai po kelerių metų valdo įspūdingą turtą. Oficiali alga – vidutinė, tačiau gyvenimo būdas – prabangus: nekilnojamasis turtas, automobiliai, kelionės, dažnai ne jų vardu, bet per artimuosius. Ir visa tai – formaliai teisėta.
Pats turtėjimas nėra nusikaltimas. Problema – kai tai tampa ne išimtimi, o sistemos bruožu. Kai nėra skaidrumo, nėra paaiškinimų, o rinkėjas lieka tik bejėgis stebėtojas. Tada griūva ne pavienės figūros – tada supūva visa politinė kultūra.
Lietuvos realybė: politika kaip investicija
Lietuvoje politiko turtėjimas jau tapo stereotipu. Sklypai, būstai, automobilių parkai, įmonės artimųjų vardu – visa tai įgyjama kadencijų metu. Deklaracijos pilnos „dovanų“ ar šeimos narių „paskolų“, kurių niekas tikrinti net neplanuoja. Įmonės laimi konkursus, formaliai nepažeisdamos taisyklių, bet realiai išlaikydamos ryšį su politikais.
Vietoj veikiančios prevencijos – deklaracijų teatras. Nusižengimai „nekritiniai“, interesų konfliktai „neturi teisinės reikšmės“. Vyriausioji tarnybinės etikos komisija atlieka funkciją, bet ne vaidmenį. Politinė moralė pralaimi viešųjų ryšių gebėjimams.
Ryškus pavyzdys – kai politikai tampa akcininkais tų pačių valstybinių įmonių, kurias turėtų prižiūrėti. Kaip „Ignitis grupė“, kurioje vienas ministrų yra ir priežiūros institucija, ir smulkusis akcininkas. Interesų konfliktas akivaizdus – tačiau jokios reakcijos.
Čekiukų skandalas: ciniškumo viršūnė
Kai paaiškėjo, kad dešimtys politikų metų metus naudojosi parlamentinėmis lėšomis asmeninėms reikmėms – baldams, buičiai, degalams, – daugelis tiesiog grąžino dalį pinigų. Ir viskas. Jokių pasekmių. Nei politinė, nei teisinė atsakomybė nebuvo pritaikyta. Pasisavinti viešuosius pinigus pasidarė ne nusikaltimas, o „buhalterinė klaida“.
Dar toliau žengė valdantieji, pasiūlę įteisinti baudžiamąją atsakomybę tik už vagystes nuo 20 tūkst. eurų. Tai – signalas, kad smulkesnis vogimas laikomas toleruotinu. Politinė sistema transformuojasi: nuo tarnystės pereinama prie pelningo, bet legaliai nebaudžiamo verslo.
Verslininko akimis: dvigubi standartai
Versle kiekvienas centas – po padidinamuoju stiklu. Mokesčių inspekcija, darbo inspekcija, konkurencijos taryba – visos institucijos pasiruošusios tikrinti ir bausti už menkiausią nukrypimą. Tačiau kai Seimo nariu tampa žmogus be nuolatinio darbo ar pajamų, o po kadencijos išeina su nekilnojamuoju turtu, automobiliais ir šeimos verslais – niekam nekyla klausimų.
Tai dvigubi standartai, kuriuos verslas jaučia kaip asmeninę neteisybę. Jie rodo ne tik sisteminę spragą – jie skatina pavojingą precedentą: sąžiningas darbas baudžiamas, o politinis lojalumas atsiperka.
Kaip atrodo tikra skaidrumo kultūra pasaulyje?
Skandinavija: reputacija stipresnė už įstatymą. Švedijoje ar Norvegijoje politikas, užmiršęs deklaruoti 300 eurų vertės vakarienę ar priėmęs draugo sumokėtą kelionę, atsistatydina. Ne todėl, kad taip liepia prokuratūra, o todėl, kad taip reikalauja visuomenė. Valstybės tarnyba laikoma pasitikėjimo mandatu. Turto deklaracijos tikrinamos realiai, jų nesutapimai su gyvenimo būdu – iš karto kelia klausimų.
Vakarų Europa: kai institucijos stipresnės už politiką. Didžiosios ES šalys – Jungtinė Karalystė, Vokietija, Prancūzija – nėra apsaugotos nuo politinių skandalų. Tačiau ten veikia atskaitomybės principas: net ir menki pažeidimai dažnai baigiasi atsistatydinimais ar teismais.
Rytų Azija: gėda kaip sankcija. Japonijoje ar Pietų Korėjoje politikai pasitraukia vos kilus įtarimams – gėda ten stipresnė nei įstatymas. Turtėjimas viešų pareigų sąskaita laikomas įtartinu savaime.
Rusija ir Baltarusija: kai valdžia tampa verslu. Oficialiai neturtingi, realiai milijonieriai – Rusijos ir Baltarusijos valdžios atstovai simbolizuoja sisteminę korupciją. Valdžia ten – ne tarnystė, o grobis.Lietuvos kelias: tarp skaidrumo ir ciniško susitaikymo
Lietuva ant ribos
Lietuva balansuoja ant ribos tarp vakarietiškos skaidrumo kultūros ir posovietinės nebaudžiamos sistemos. Iš vienos pusės – euroatlantinė integracija. Iš kitos – tylus susitaikymas su dvigubais standartais.
Valstybės uždavinys – ne turtinti politikus, o kurti sąlygas augti visiems. Politikai turi dirbti tam, kad klestėtų valstybė, o ne jų asmeninės sąskaitos.
Dabar – priešingai: jie turtėja, mums – didėja mokesčiai. Jie kaupia, o visuomenė spaudžiama „solidarizuotis“. Tai ne pažanga, tai regresas, apsirengęs švarku.
Politikai turtėja. Mokesčiai didėja. Klausimas vienas: kada turtėsime mes?
Politika – pelningiausias ir mažiausiai rizikingas verslas Lietuvoje. Tai nebe tarnystė, o karjeros šuolis ir garantuota grąža – jei tik pakankamai lojalus partinei sistemai ir mokantis išvengti atsakomybės.
