Ūkininkai jau ruošiasi protestui. Jie suprato – jeigu nekovosi už save, niekas nekovos už tave. O verslas vis dar linkęs tikėti, kad užteks raštų, susitikimų, pozicijų pristatymo. Tačiau kai raštai lieka be atsakymo, o susitikimai – be rezultato, metas keisti taktiką.
Mokesčių reforma Seime svarstoma kaip nacionalinio saugumo priemonė. Tačiau iš esmės tai – politinis dokumentas, kuriuo mėginama per trumpą laiką spręsti ilgalaikius biudžeto iššūkius, neatsižvelgiant nei į ekonomines pasekmes, nei į verslo konkurencingumą. Dalis siūlymų formuluojami nesant realių skaičiavimų, jų poveikis investicijoms, eksportui ar darbo vietoms – nenagrinėjamas.
Per pastaruosius mėnesius verslas teikė argumentus, skaičiavimus, siūlymus, buvo organizuoti susitikimai, pateiktos analizės, išsiųsti raštai. Tokie verslo lyderiai kaip V. Janulevičius aiškiai pateikė konkrečius pasiūlymus, kaip šią reformą padaryti tikslingesnę – orientuotą į augimą, investicijas ir konkurencingumą. Ir ką tai pakeitė? Šiandien vis labiau aiškėja, kad tai ne gynybos, o politinis planas. Nes realus tikslas ne stiprinti šalį, o tenkinti trumpalaikius rinkiminius interesus.
Yra įvairių socializmo formų. Viena jų siekia pakelti silpnesnius, kad jie priartėtų prie stipresnių. Kita – žlugdo stipresnius, kad neliktų jokių skirtumų. Kaip pastebi D. Misiūnas, tai – ne socialinis jautrumas, o paprasčiausias biudžeto nesuvaldymas ir politinė nekompetencija. Tą pačią problemą įvardijo ir europarlamentaras A. Veryga, akcentavęs, kad iš RRF (Europos gaivinimo ir atsparumo didinimo fondo) Lietuvai liko vos 11 milijonų eurų, todėl kalbos apie šios mokesčių reformos būtinybė neteisingos ir manipuliatyvios. Vietoje efektyvumo, biurokratijos mažinimo ar ilgalaikių sprendimų pasirenkamas paprasčiausias kelias – atimti ir padalinti. Būtent tai kritikavo ir E. Leontjeva, aiškindama, kad ši reforma neturi aiškios priežasties-pasekmės logikos, nėra fiskalinės disciplinos, o politinis turinys viršija ekonominį.
Klausimas, kurį turime sau užduoti šiandien – kokį modelį renkasi Lietuva? Ar tai valstybė, kurioje išmintingesni, inovatyvesni, investuojantys turi būti baudžiami papildomais mokestiniais spaudimais vien dėl to, kad sugebėjo sukurti daugiau? Akivaizdu, kad Lietuvoje klesti paradoksali sistema: sukuriama vis daugiau biurokratinių struktūrų, kurios ne generuoja vertę, o ją vartoja. Kur valstybės išlaidos auga, bet žmonių pasitikėjimas krinta. Tai ne tvarus modelis – tai užburtas ratas, kuriame efektyvus verslas turi išlaikyti neefektyvią sistemą.
Tylėjimo priežastys visiems aiškios. Dalis verslų nedrįsta kalbėti viešai, nes baiminasi patikrinimų, viešųjų pirkimų nutraukimo, ES finansavimo stabdymo ar santykių su institucijomis komplikacijų. Tai ne verslo silpnumas – tai sistemos ydų atspindys. Tačiau taikstymasis su tyla veda tik viena kryptimi – į tai, kad sprendimai priimami be mūsų.
Verslas nori veikti. Nori kurti. Bet negali to daryti aklai, nežinodamas, kas laukia po kelių mėnesių. Todėl klausimas paprastas: ar dar įmanoma konstruktyvi partnerystė, ar turime ieškoti naujų būdų pasakyti tai, kas jau seniai pasakyta – bet niekas negirdi?
Šiandien jau nebereikia dar vieno „kvietimo į dialogą“. Nebereikia dar vienos darbo grupės, nebereikia diskusijų. Tai ne partnerystė – tai dekoracija. Ir verslas daugiau joje nedalyvaus. Todėl kyla klausimas, o jeigu visos logistikos, gamybos, prekybos, paslaugų, technologijų įmonės bent vienai dienai sustotų: ką tada pamatytume? Ar neatsivertų plika tiesa – kas iš tiesų kuria vertę, o kas tik ją administruoja? Siūlome visiems verslininkams nebelikti nuošalyje – vienytis ir jungtis prie ūkininkų. Nes kai valdžia tampa kurčia argumentams, telieka viena kalba – solidarumo ir veiksmo kalba.
Jeigu politikai neprisiima atsakomybės – verslas privalo prisiimti lyderystę. Nes dirbti reikės ir tada, kai jų kadencijos pasibaigs. Kai rinkimų plakatai bus pamiršti, o pažadai – išgaravę, kaip Blinkevičiūtės butaforinis pažadas tapti premjere. Kai kurios partijos tiesiog dings iš politinio žemėlapio, palikusios po savęs daugiau sumaišties nei sprendimų. Ir tie, kurie Lietuvoje kuria ekonomiką, turės pasirūpinti, kad Lietuva turėtų ne tik planų, bet ir ateitį.
